Tie, kas bent kartą mėgino kiaušinius marginti tradiciniais būdais, žino: įdomiausiais raštais išpiešti kiaušinius – kruopštus ir daug kantrybės reikalaujantis darbas. „Tačiau tai – puikus užsiėmimas visiems, kurie mėgsta tobulėjimo procesą ir supranta jo terapinį poveikį“, – teigia Eglė.
Ji neabejoja, kad marginti velykaičius yra labiau žaidimas nei darbas. O žaidimas kasdienybėje yra jėgas grąžinanti veikla. „Mūsų seneliams tai irgi buvo proga žaisti, – sako, – juk Velykos – galimybė susitikti, pabūti su savo artimaisiais ir atrasti savyje kūrybos galias“.
Pirmasis jos pačios margutis, juokiasi, buvo pirmapradžio chaoso interpretacija, – margino jį trejų. Eglės mama – tautodailininkė Dalia Bazarienė, su kuria ir parašė knygą „Savas margutis“, savo žiniomis ir sugebėjimais visada dalinosi su šeimos nariais. „Žinojau, kaip virti kiaušinius, ką veikti su suskilusiais, kaip marginti, kaip laikyti pirštą, kad tiksliau pavyktų marginti, kaip skutinėti, kaip dažyti“, – pasakoja architektė ir priduria, kad margindamos kiaušinius su mama praleido daugybę vakarų.
Sąsajų tarp architektūros ir margučių Eglei ilgai ieškoti nereikia.
„Kiaušinis yra namas tikrąja to žodžio prasme, – šypsosi. Margutis – tai kūrybiška namo transformacija, įprasminanti bet kurios gyvybės teisę į išskirtinumą, į savitą mikrokosmosą. Tokia yra ir architektūros paskirtis – suteikti išskirtinumą statiniui, kurį sukūrėme pagal būsimojo jo šeimininko poreikius ir vidinį pasaulį. Kuo statinys didesnis, tuo daugiau pasaulių jame turi tilpti. Kuo didesnis marginamas kiaušinis – tuo daugiau erdvės, kurioje galima komponuoti įvairius raštus“.
Lietuviams į kraują įaugusį užsiėmimą knygos „Savas margutis“ autorė skleidė ir Portugalijoje, kur kurį laiką gyveno. Ten ji kasmet rengė kūrybines margučių marginimo dirbtuves net penkerius metus. Eglė tiki, kad iš senojo laiko tikėjimų kilęs margučių marginimas lengvai randa atgarsį kiekvieno krašto žmonėse. Mažojo meno forma, kurią praktikavo daugybė kartos, žaidė ir džiūgavo, sudominti užsieniečius yra paprasta. Ypač, kai jie suvokia, kad toks užsiėmimas teikia nepaprasto malonumo.
Nepaprasto malonumo kiaušinių marginimas teikė ir susirinkusiems į marginimo dirbtuves Benedikto turguje. Dalyvių amžius buvo pats įvairiausias – nuo trijų iki 75-erių metų. „Tikrai mėginsime namuose“, - kalbėjo dirbtuvių dalyviai ir džiaugėsi galimybe įdomiausiai išmargintus kiaušinius parsinešti namo.
Keletas praktinių Eglės patarimų, kad margučiai išeitų gražūs.
kiaušinį rinkitės kuo šviesesnį ir žiūrėkite, kad lukštas būtų tvirtas;
iš metalinės adatėlės ir paprasčiausio pieštuko pasigaminkite įrankį – adatėlę pritaisykite prie pieštuko;
įsigykite natūralaus bičių vaško, tinka tik toks, kuris neturi priemaišų;
vašką ištirpinkite mažame metaliniame indelyje, statykite jį ant mažos elektrinės plytelės, ar specialios žvakidės;
jei vašką nuolat kaitinsite ir jis bus pastovios temperatūros, galėsite kurti tolygų raštą ir panašių elementų – taškelių ir brūkšnelių.
kiaušinį marginkite šiltą – prie šalto kiaušinio vaškas nekibs, o prie pernelyg karšto – liesis;
tradicinis ir geriausiai pavykstantis dažymo būdas yra svogūnų lukštais. Galite išmėginti raudonųjų svogūnų lukštus, raudonuosius kopūstus, juodalksnio ar ąžuolo žievę. Sintetiniai dažai leis praplėsti spalvų paletę, tačiau tokie kiaušiniai bus tinkami tik dovanojimui, jokiu būdu negalėsite jų valgyti. Nebent naudosite valgomuosius dažus, kurie pasirodo prekybos vietose prieš Velykas. Tačiau šie dažai yra naudojami šalti, jų negalėsite kaitinti, todėl ant margučio liks sušalusio vaško tekstūra;
dar vienas itin tradicinis lietuviškas būdas yra skutinėjimas. Tai ilgesnis procesas, tačiau patogus – jam reikia žymiai mažiau ruoštis, o skutinėti galima bet kada ir bet kur;
džiaukitės net ir tada, kai nepavyksta. Noras tobulėti anksčiau ar vėliau duoda rezultatą.
