Kur laikote aliejų? Gali būti, kad darote didelę klaidą

Reikia turėti kuo įvairesnio aliejaus, o svarbiausi jo kriterijai – tai rafinuotas ar nerafinuotas aliejus, LRT radijui sakė I.Drulytė. Jos teigimu, reikia pagalvoti, kurį aliejų galima kaitinti, kuris – tinka salotoms ir panašiai, kokios jo maistinės savybės ir skonis.

I.Drulytė pasakojo, kad kai kuriems aliejams būdingas specifinis kvapas ir skonis: „Pavyzdžiui, geros kokybės alyvuogių aliejui būdingas kartumas, aitrumas, pikantiškumas ir vaisiškumas. Tai parodo, kad aliejuje daug antioksidantų, polifenolių. Tačiau šis kartumas malonus, jis nepalieka blogų pojūčių ir jį reikia atskirti nuo apkartusio aliejaus skonio. Apkartęs aliejus – sugedęs, tai didelis skirtumas.“

Anot I.Drulytės, reikia mokėti atskirti tikrą, natūralų aliejaus kartumą nuo apkartimo: „Gero alyvuogių aliejaus kartumas malonus. Kartumas juntamas burnos priekyje, o aitrumas – gomuryje. Jis sausas, nepalieka jokio papildomo prieskonio. Kitoks yra oksiduotų, pasenusių riebalų kartumas – jis nemalonus, besiveliantis.“

R.Sadūnaitė tvirtina, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba dažnai gauna vartotojų skundų dėl apkartusių aliejų. Anot jos, aliejaus kartumas yra skirtingai interpretuojamas.

„Gurmanas kartumą suvoks vienaip, o eilinis, neišlavinto skonio vartotojas – kitaip, nes jų kartumo jutimas skiriasi“, – teigia pašnekovė.

Aliejus, pasak R.Sadūnaitės, apkarsta tada, kai sensta ir oksiduojasi: „Jei aliejaus gamintojas nustatė, kad uždaroje pakuotėje produkto tinkamumo vartoti terminas – nuo vienerių iki dvejų metų, tai atidarius ją, aliejus turi būti suvartotas per vieną mėnesį.“

R.Sadūnaitė pataria aliejų pirkti nedidelėje pakuotėje, kad jį galima būtų sunaudoti per mėnesį. Kitaip, į atidarytą butelį patenka deguonies ir aliejus oksiduojasi, sensta, keičiasi jo savybės ir jis apkarsta. Būtent apkartimas, anot jos, vienas iš senėjimo rodiklių.

Kalbėdama apie aliejaus pakuotes R.Sadūnaitė taip pat tvirtino, jog Europos komisija yra priėmusi sprendimą, kad alyvuogių aliejus mažmeninės prekybos tinkle negali būti realizuojamas didesnėje nei penkių litrų pakuotėje: „Penkių litrų pakuotes dažniausiai perka viešojo maitinimo įstaigos, o vartotojui namuose pakanka ir litro pakuotės.“

Pašnekovė teigė, kad svarbu aliejų laikyti toliau nuo saulės šviesos ir šilumos šaltinio. „Pati blogiausia vieta – prie viryklės. Vieta aliejui turi būti tamsi ir vėsi. Jei aliejų veikia papildoma šiluma, jis greičiau sensta“, – dalinasi žiniomis R.Sadūnaitė.

Paklausta, ar yra skirtumas tarp aliejaus, skirto virimui, kepimui ar salotoms, R.Sadūnaitė sakė, kad gamintojas aliejui suteikia paskirtį: „Tai parašoma ženklinimo etiketėje, tad perkant aliejų, svarbu į ją atkreipti dėmesį. Ten turi būti parašytas aliejaus pavadinimas, gamintojas, tinkamumo vartoti terminas ir aliejaus vartojimo instrukcija. Perkant reikia žinoti, kad aliejus bus reikalingas.“

I.Drulytė tvirtina, kad, renkantis aliejų, reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia jo sudėtis. „Vertingosios aliejaus savybės yra dėl nesočiųjų riebalų – polinesočiųjų ir mononesočiųjų. Tiek vieni, tiek kiti žmogui yra reikalingi ir naudingi. Mononesočiųjų aliejų rūšys – rapsų ir alyvuogių“, – aiškino pašnekovė.

Kepimui, anot jos, pasirenkami riebalai, kuriuose daug sočiųjų riebalų, pavyzdžiui, kokosų aliejus. Tai, pasak I.Drulytės, naujas produktas ir žmonėms įdomu jo paragauti. Be to, šis aliejus pasižymi tuo, kad yra atsparus aukštai temperatūrai, tinka kepti ir gali pakeisti sviestą ar kt.

Kaip sako R.Sadūnaitė, kokosų aliejus prieštaringai vertinamas dėl to, kad yra neįprastas: „Per daug metų įpratome prie saulėgrąžų aliejaus, jo skonio ir kvapo. Štai kokosų ar palmių aliejai yra kitokio skonio, kuriuos vieni mėgsta, o kiti – ne.“

R.Sadūnaitės tvirtinimu, nerafinuotas aliejus yra grynas, neperdirbtas ir neapdorotas. „Be to, jis turi stiprų specifinį kvapą, kurį ne visi toleruoja. Jei žmogus įpratęs vartoti rafinuotą aliejų, jis nepriims nerafinuoto, nes šis bus jam per aštrus, kartus ir pan. Tačiau gurmanai, mėgstantys išbandyti naujus skonius, dažniau renkasi nerafinuotą aliejų“, – pasakoja ji.

Anot R.Sadūnaitės, save gerbiantis gamintojas gerus aliejus turi fasuoti į stiklinę tarą: „Geras alyvuogių aliejus pilamas tik į tamsaus stiklo butelius arba sandarią metalinę pakuotę. Tokios pakuotės apsaugo nuo saulės spindulių, aliejus ilgiau lieka šviežias. Jei butelis stiklinis, bet šviesus, – tinkamumo vartoti terminas trumpėja. Plastikinė tara rodo, kad aliejus nėra aukštos kokybės.“

Paklausta, ar verta pirkti rafinuotą aliejų, R.Sadūnaitė sako, kad jis tinka kasdieniam naudojimui. Tačiau, jei norima aliejaus įpilti į salotas ar pasigaminti ką nors skanesnio, reikia aukštesnės kokybės aliejaus.

Kanapių aliejus, pasak R.Sadūnaitės, yra senas, bet dabar atgimęs produktas – jį naudojo mūsų protėviai, o dabar smulkieji ūkininkai ėmė auginti pluoštines kanapes ir spausti iš jų aliejų. „Negerai tai, kad, patikrinus išspaustus aliejus laboratorijoje, juose matome padidėjusį benzpireno (kancerogeninė medžiaga) kiekį. Toks aliejus netinkamas vartoti“, – aiškina specialistė.

I Drulytė tikina, kad riebalai nėra absoliutus blogis, organizmui jie reikalingi. „Mūsų svoris auga tada, kai vartojame riebalus netinkamai. Tačiau polinesotieji riebalai, esantys aliejuose ar žuvyse, yra būtini“, – įsitikinusi pašnekovė.

Aliejus, anot I.Drulytės, tikrai gali sumažinti blogojo cholesterolio kiekį: „Mano minėti mononesotieji riebalai, esantys kai kurių aliejų sudėtyje, turi šią savybę – jie mažina blogojo cholesterolio kiekį. Šiomis savybėmis pasižymi ne tik kanapių, alyvuogių, bet ir rapsų, sezamų aliejus. Pasirinkimas tikrai yra.“

Anot R.Sadūnaitės, vienas gyventojas Lietuvoje per metus sunaudoja vidutiniškai 15,6 kg aliejaus, daugiausiai – saulėgrąžų ir rapsų. Kretoje vienas gyventojui per metus tenka 34 litrai alyvuogių aliejaus: „Visi girdėjome apie Viduržemio jūros regiono gyventojų sveikatą ir gerą būklę. To tikrai negalima pasakyti apie Lietuvos gyventojus. Jei vartojame aliejų, geriau mažiau, bet gero, kokybiško ir pilnaverčio.“