Protėvių, senelių tradicijas tęsia ir jų palikuonys. Tiesa, dabar žmonės sugalvojo daugybę naujų būdų, kur galima panaudoti vertingą sulą.
Kai kuriems gurmanams nepakanka vien šio gėrimo paprasčiausiai atsigerti – iš sulos verdama arbata ar sriuba, gaminama gira, sidrai, kokteiliai ir net naminės grožio priemonės: veidui ir plaukams skirti losjonai bei kaukės.
Po litrą – kiekvienai dienai
„Sula yra mūsų brolių medžių kraujas. Kiekvieno ji skirtinga – nuo gintaru pavirstančių spygliuočių sakų iki kaučiuko gamybai tinkančios fikusinių medžių sulos atogrąžų miškuose.
Svarbiausias sulos uždavinys yra greitai medžio kamienu aukštyn nunešti giliai jo šaknyse sukauptas skystas reikalingas maistines medžiagas ir užgydyti pažeistas vietas“, – sakė garsi žolininkė Adelė Karaliūnaitė.
Pasak jos, lietuviai mėgsta saldžią beržų ir klevų sulą dėl jos skonio ir kūną gaivinančių savybių.
Suloje yra ne tik gliukozės ir fruktozės, bet ir ištirpusių bei labai lengvai, iškart žmogaus ląstelėse pasisavinamų mineralinių medžiagų ir aktyvių gamtinių junginių, skatinančių augimą.
Pati A.Karaliūnaitė sulą ne tik mėgsta gerti, bet ir su beržų sula ruošia tyres imunitetui stiprinti, mažakraujystei gydyti.
„Sula yra gamtinis organizmo gaiviklis, veikiantis čia ir dabar. Todėl ją geriausia gerti prie medžio, ką tik pritekėjusią“, – tvirtino A.Karaliūnaitė.
Norint išsaugoti sulos ilgesniam laikui, labiausiai tinka ją rauginti arba šaldyti.
Pasak žolininkės, rūgimo metu sula tampa silpnu alkoholiniu gėrimu. Ji mėgsta suloje rauginti įvairius augalus, uogas, vaisius, kadangi jie taip tarsi įgauna papildomų gydomųjų savybių.
O sulos užšaldymas, anot pašnekovės, yra vienas iš geriausių būdų išsaugoti ją nepakitusią net dvejus metu – užšaldoma sula tarsi kristalizuojasi, kaupia gerąją pavasario nuotaiką.
„Gamtoje sula užšąla ir vėl atšyla ne vieną kartą. Jei pavasaris šaltesnis, tai nutinka kiekvieną naktį.
Aš turiu didelį šaldiklį ir kiekvieną pavasarį prisišaldau apie 400 litrų sulos – visiems metams arba po litrą kiekvienai dienai, kiek pakanka išgerti vienam žmogui.
Tad negaišdami laiko paruoškime vietos šaldikliuose ir, kol Dievas duoda saldžiosios sulos, užsišaldykime jos. Duokime jos gerti vaikams, anūkams, draugams bei patys gerkime į sveikatą“, – kalbėjo A.Karaliūnaitė.
Sula mėgsta atsigaivinti vasarą
Ukmergės miškų urėdijoje Giedraičių girininkijos girininku dirbantis Arvydas Kasperaitis pritaria žolininkei ir mano, jog pats idealiausias būdas išsaugoti sulos – ją užšaldyti.
„Kaip grybų ar braškių jų sezono metu reikia iki soties atsivalgyti, taip ir sulos jos rinkimo metu būtina kuo daugiau šviežios atsigerti.
O kas liko – supilstyti į plastikinius butelius ir sudėti į šaldiklį“, – sakė miškininkas.
Jis jau dvejus metus savo talpiame šaldiklyje užsišaldo po 50 litrų sulos, kuria vėliau numalšina troškulį vasaros metu.
A.Kasperaičio kolega Šešuolių girininkas Virginijus Šalčiūnas su savo šeima sula mėgaujasi iki rudens.
V.Šalčiūno žmona Jūratė šio gardaus gėrimo atsargų paruošia dviem būdais.
Pirmasis, paprastas – supilsto sulą į švariai išplautus stiklainius, į kiekvieną jų įberia citrinos griežinėlį, juodųjų serbentų šakelę, kelioliką razinų arba keletą skiltelių džiovintų obuolių, stiklainį uždengia dangteliu ir išneša į vėsų namų rūsį.
„Tokia sula rūsyje neperrūgsta, turi tvirtą skonį ir yra be jokių jo stipriklių – tai ne koks limonadas, kurio išgėrus apsilaižytum. Geri ją vasarą, kai karšta, kai dirbi ir daug prakaituoji“, – teigė V.Šalčiūnas.
O antruoju būdu sula užkonservuojama. Ją reikia užvirinti, įberti pagal skonį cukraus, taip pat įdėti citrinos griežinėlių ir, supilsčius į švarius, iškaitintus stiklainius, užsukti juos sandariais dangteliais.
