Į ką atkreipti dėmesį renkantis druską?
Suaugusio žmogaus organizme yra apie 250 g druskos. 75 proc. šio kiekio yra kraujyje, limfoje, likusi dalis – kauluose ir odoje. Druska padeda smegenims perduoti nervinius impulsus, palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme, osmosinį slėgį ląstelėse.
Kiek druskos netenkame su organizmo skysčiais, tiek turime gauti su maistu. Valgomoji druska į žmogaus organizmą patenka beveik su visais perdirbtais maisto produktais – duona, dešra, sūriu, sriuba, koše ir t.t.
Kadangi mūsų šalyje nėra privalomų druskos kokybės reikalavimų, ji neskirstoma nei į rūšis, nei pagal sumalimą.
Vartotojai, rinkdamiesi druską, pirmiausia turi atkreipti dėmesį į jos kilmę ir sudėtį.
Ant druskos pakuotės gamintojai privalo pažymėti natrio chlorido (grynos druskos) kiekį procentais: kuo jis didesnis, tuo iš druskos geriau išvalytos priemaišos.
Kad ir kokią druskos rūšį pasirinktumėte, svarbiausia, kad jūsų naudojama druska būtų praturtinta jodu. Jodas dalyvauja skydliaukės hormonų (tiroksino ir trijodtironino) sintezėje. Šie hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, organizmo augimą, fizinį bei protinį vystymąsi. Lietuva priskiriama jodo trūkumo zonai, todėl labai svarbu vartoti joduotą druską.
Kokia druska populiariausia?
Didžiausias druskos šaltinis gamtoje – druskingi vandenynai, jūros, ežerai, požeminiai vandens telkiniai, žemėje – karjerai, šachtos. Lietuva jų neturi, todėl visa druska yra atvežtinė. Daugiausia jos atvežama iš Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos.
Įvairių šaltinių duomenimis, druskoje galima rasti net 80 ar ir daugiau cheminių elementų. Sudėtyje yra keliasdešimt mineralų.
Lietuvoje populiariausia ir pigiausia – akmens druska, kasama druskos šachtose. Didžioji dalis pirkėjų, apklaustų, kaip renkasi druską, teigė, kad netyrinėja etikečių, renkasi pagal seną įprotį nebrangią akmens druską.
Daugėja vartotojų, kurie renkasi jūros druską. Ji mažai perdirbama, tad išlieka daugiau mikroelementų, kurių netenkama rafinuojant (garinant) druską.
Vakuuminė, garinta arba rafinuota druska – tai ta pati akmens arba jūros druska, tik papildomai apdorota specialiomis technologijomis ir dažnai būna su maisto priedais.
Joje nerandama pašalinių priemaišų, bet ir nėra žmogaus organizmui vertingų elementų.
O iš kur išgaunamos egzotinės druskos rūšys, tokios kaip Himalajų druska, dribsnių pavidalo druska, gurmanų mėgstama „Fleur de sel“? Visos jos priskiriamos jūros druskai, tačiau skiriasi spalva, kristalų forma ir šiek tiek skirtingosmis skoninėmis savybėmis, kurias joms suteikia sudėtyje esantys mikroelementai.
Derėtų vartoti gerokai saikingiau
Skaičiuojama, kad per metus žmogus suvalgo 7–9 kg valgomosios druskos, per visą gyvenimą – pusę tonos. Nustatyta, kad net 6,6 proc. gyventojų Lietuvoje beveik visada papildomai pasūdo maistą jo net neragavę. Todėl vienas gyventojas vidutiniškai su maistu per dieną suvartoja 8,75 g druskos.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja per dieną suvartoti ne daugiau kaip 5 g druskos. Tai yra šiek tiek mažiau nei vienas arbatinis šaukštelis! Į šį druskos kiekį įeina tiek druska, kuri yra maisto produktų sudėtyje (duonoje, dešroje, sūryje ir kt.), tiek druska, kuria pagardiname maisto produktus jau valgydami pagamintą maistą.
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai primena – didžiąją dalį suvartojamos druskos (kai kurių šaltinių duomenimis iki 90 proc.) sudaro druska, gaunama su jau pagamintais maisto produktais, todėl papildomai dėti druskos į jau paruoštus vartojimui maisto produktus reikėtų itin saikingai.
