Iš tiesų ši mėsa tam puikiausiai tinka – joje užtektinai riebalų, tad iškepusi būna minkšta ir sultinga.
O iš ko verdate sultinį, sriubą? Aišku, kad į puodą įmetę kokį mėsingą kaulą ar net kelis.
Atsisakė sprandinės ir kaulų
Todėl nustebino vienos patyrusios šeimininkės patarimas niekada maistui nesirinkti gyvulio sprandinės – tiek kiaulės, tiek galvijo, tiek avies ar kito. Taip, pasak jos, elgdavosi mūsų seneliai. „Būtent sprandinė yra vieta, į kurią dažniausiai leidžiami visi vaistai gyvulio augimo, jo brendimo metu – medikamentų likučiai lieka ir mes juos po to „skaniai“ suvalgome.
Kita ne mažiau pavojinga kūno dalis yra kaulai – juose kaupiasi visokie negeri dalykai, kurie į gyvulio organizmą patenka ir su vaistais, ir su pašarais. Kai tuos kaulus ilgai verdame, troškiname, visas tas blogis patenka į sultinį“, – tvirtino moteris.
Pasak jos, išimtis taikoma tik tiems gyvuliams, kurie yra užauginti savame ūkyje, kada gerai žinoma, kokiais pašarais jie buvo šeriami, ar buvo užklupusios ligos, ar jie buvo gydyti, kokiais vaistais gydyti.
Ar yra tame tiesos? Nejaugi teks atsisakyti sprandinės šašlyko ar kepsnio, jei neturi nuosavo tvartuko, kuriame kriuksi savi paršeliai, šieną rupšnoja jautukas ar avių pulkas?
Iš kaulų – skaniausias sultinys
„Aš visada už tai, kad sveikiausia, ekologiškiausia ir geriausia mėsa yra ta, kuri nuo fermos iki stalo atkeliauja per vienas rankas.
Kai dar turėjome mėsos perdirbimo įmonę, visą produkciją gamindavome tik iš geros, nuosavo ūkio gyvulių mėsos.
Bet nemanau, kad gyvulio mėsoje kas nors lieka, jeigu jis kadaise sirgo, ir jam buvo leista vaistų. Neįsivaizduoju, kokie turėtų būti tie vaistai – mano praktikoje to nepasitaikė.
Mėsa turi būti utilizuojama tuomet, jei paskerdžiamas sergantis, vaistais gydomas gyvulys“, – sakė Zofija Belickienė, bendrovės „Geras skonis“ bendrasavininkė.
Daugiau nei du dešimtmečius veikianti bendrovė „Geras skonis“ prieš keletą metų atsisakė mėsos perdirbimo verslo, tad turėtą cechą pardavė.
Liko tik skerdykla, kurioje skerdžiami nuosavame ūkyje užauginti mėsiniai galvijai. „Mūsų galvijų kaulai – vieni iš paklausiausių. Žmonės prašo, iš anksto jų užsisako. Žinau, kad iš šviežių, vadinamų „vamzdinių“ galvijų kaulų išvirtas sultinys ypač vertinamas, jį rekomenduoja valgyti net vėžiu sergantiems žmonėms.
Aš patį visą gyvenimą skaniausią sultinį verdu tik iš tokių kaulų. Virti reikia ne trumpai, o tol, kol sultinys tampa skaidrus, ir tik tada į jį pridėti visokių mėgstamų prieskoninių žolelių“, – patarė Z.Belickienė.
Vaistus leidžia ne tik į sprandą
Kurios gyvulio kūno dalys gali būti daugiau ar mažiau pavojingos? Ar yra atliktos kokios rimtos studijos šia tema? Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Mantas Staškevičius patikino, jog vaistai gali būti suleidžiami į įvairias gyvūno kūno vietas, ne tik į sprandą. „Veterinariniai, kaip ir žmonėms skirti vaistai, skirstomi pagal vaisto formą (pavyzdžiui, injekcinis tirpalas, odos purškalas, geriamieji milteliai ir t.t.). Injekcijoms skirti vaistai taip pat skiriasi pagal jų suleidimo vietą – vieni skirti leisti tik po oda ar į poodį, kiti – į raumenis, treti – visais paminėtais būdais, o dar kiti – tik į veną ir panašiai.
Veterinarijos gydytojas priima sprendimą dėl vaisto naudojimo, įskaitant injekcijos vietą, pirmiausia atsižvelgdamas į vaisto naudojimo būdą, reikalingų injekcijų skaičių, taip pat į gyvūno amžių, sveikatos būklę, galimus kūno pažeidimus, riziką suleisti injekciją į netinkamą vietą, pažeisti kraujagysles, nervus. Kad injekcijos vieta nebūtų užteršta, specialistas parenka vietą, neprieinamą gyvūnui kasytis ar laižyti, įvertina darbo saugą ir kitus faktorius“, – teigė M.Staškevičius.
Jo teigimu, gyvūnų, kurie buvo gydyti, mėsa maistui gali būti naudojama tik pasibaigus tam tikram laikotarpiui, kuris nurodomas veterinarinio vaisto gamintojo informaciniame lapelyje.
Tai užtikrina, kad produktuose neliko daugiau vaisto likučių, negu nustatytas didžiausias leidžiamas kiekis. „Naudojant veterinarinius vaistus pagal reikalavimus vartotojai nepatiria žalos“, – sakė M.Staškevičius.
Jis patikino, jog gyvulininkystėje maistiniams gyvūnams gali būti naudojamos tik tos vaistinės medžiagos, kurių saugumą yra įvertinusi Europos vaistų agentūra.
Ši agentūra įvertina kiekvienos medžiagos farmakokinetines savybes – pasiskirstymą skirtinguose gyvūnų audiniuose (taip pat ir vaistų injekcijos vietose), skilimą į metabolitus, pasišalinimo iš organizmo laiką ir kt.
Europos vaistų agentūra taip pat įvertina ir gyvūnų organizme susidarančių tokių medžiagų liekanas ir didžiausią leidžiamą jų kiekį audiniuose, kuris nekelia pavojaus vartotojų sveikatai.
Pagal šiuos duomenis ir yra nustatoma konkrečiai vaistinei medžiagai skirtas laikotarpis, kuomet galima gyvulį skersti, o jo mėsą – vartoti.
Nepraleiskite naujienų – lankykitės lrytas.lt svetainėje „Skonis“ arba tapkite mūsų draugu „Facebook“.
