Parodo, ką turi geriausio
Biržų rajono Širvenos seniūnijoje esantį Kratiškių kaimą garsina filmas apie duoną.
Pusvalandžio trukmės dokumentinę apybraižą apie tradicinės lietuviškos duonos kelionę iki valgytojų stalo sukūrė dvi vietinės kaimo moterys Rima Bitinienė ir Angelė Armonavičienė.
Abi filmo sumanytojos tokios kūrybinės veiklos ėmėsi pirmą kartą. R.Bitinienė yra Kratiškių kultūros centro meno vadovė, o A.Armonavičienė dirba pardavėja Biržuose.
„Yra alaus kelias, lino kelias, o mūsų kaimas garsus gardžia duona, todėl nusprendėm tą ir pagarsinti“, – kaip gimė filmo kūrimo idėja sakė R.Bitinienė.
Pagrindiniu filmo personažu tapo 76 metų kratiškietė Bronė Zizinskienė. Didžioji dalis filmavimo vyko jos namuose. B.Zizinskienė rodė, kaip užmaišoma, minkoma ir kildinama tešla, formuojami ir į krosnį šaunami duonos kepalėliai. Kol duonelė kepa, kaimo moterys, susėdusios svetainėje, ir senovinių dainų padainuoja.
„Kratiškiuose yra vienintelė tikros senoviškos duonos kepėja, tik ji viena ir duonkepę krosnį turi. Norėjome, kad išliktų prisiminimas“, – kodėl duonos kelio juosta buvo sukama B.Zizinskienės namuose, aiškino A.Armonavičienė.
Kvepėjo šviežia duona
Pirmiausia filmas buvo parodytas Kratiškių kaimo bendruomenei. Žiūrovų prigužėjo sausakimša salė.
Aktore pabuvusi B.Zizinskienė į filmo pristatymą atėjo ne tuščiomis, atnešė iš vakaro iškeptos duonos, ragaišio, bandelių.
Ta proga jaunesnės ūkininkės irgi iškepė duonos, tik pagal savus, sumodernintus receptus.
Ekrane išvydę visą duonelės gimimo procesą žiūrovai galėjo čia pat ragauti kasdieniškiausio ir būtiniausio mūsų stalo valgio, lyginti senovinės, ajerų lapais apkibusiu padu duonos ir džiovintais vaisiais bei sėklomis pagardintų, orkaitėse keptų naujovių.
Po premjeros filmą apie duonos kepimą suskato skolintis ir kitų kaimų bendruomenės, vaizdo įrašo užsiprašė ir įvairios mokyklos.
Įtinka visokiems skoniams
Laukdama svečių B.Zizinskienė iškepė ragaišio ir rupių miltų bandelių.
Kai pati ruošiasi į svečius, taipogi maišo tešlą ir krosnį kuria, pašauna jon kelis kepaliukus duonos ir kitą rytą, jau atvėsusią, neša dovanų.
„Naminės duonos plutos išmest nevalia, ji kaip vaistas, gerai padeda nuo pilvo pūtimo“, – aiškina ji.
Duonos iš pirktinių miltų B.Zizinskienė nekepa. Tai vienas, tai kitas kaimynas ūkininkas jai duoda čia pat išaugintų grūdų, moteris juos susimala elektriniu malūnu.
B.Zizinskienė tikina, kad duona iš vietinių žemdirbių išaugintų grūdų daug gardesnė. Atsidėkodama už grūdus ji ir ūkininkams iškepa duonelės.
„Vienam kaimynui patinka rūgštesnė, tai mažiau cukraus dedu, kitam geriau salstelėjusi, kiekvieno skoniui įtaikau. Kai duoną kepu kunigams, ant viršaus išraitau vynuogę, jei kieno nors vestuvės, ant duonos išvedžioju žiedus“, – šypsosi kepėja.
Iš talkos anūkei išėjo dainų knyga
Parodyti visą duonos kepimo procesą prieš filmavimo kameras B.Zizinskienei buvęs vienas juokas. Tą darbą ji moka nuo ankstyvos jaunystės.
Dar prieš filmo kūrimą pas B.Zizinskienę ateidavo kaimų mokyklų mokytojos, atsivesdavo ir mokinius, prašydavo papasakoti įvairių dalykų.
„Klausinėjo apie linus, sako, nori mokiniams papasakoti, o lauke augančio lino nėra mačiusi, o aš, dar paauglė, prie linų rovimo nugarą lenkiau. Teko rauti, į linmarkas merkti, paskui traukti sunkius, primirkusius pėdus, kloti ant ražienų džiūti. Žiemą linus reikėdavo išminti. Namie buvo staklės, tai buvau įkinkyta ir į audimą. Yra kaime ir daugiau senų žmonių, kas tokius darbus prisimena, bet niekas su mokiniais neprasideda, šnekėti tingi“, – juokiasi bendrauti mėgstanti B.Zizinskienė.
Kai anūkė rašė darbą apie lietuviškas kaimų dainas, B.Zizinskienė irgi neatsisakė jai padėti. Moksleivei reikėjo liaudies kūrinių, kuriuose apdainuojami darželiai ir žolynai.
B.Zizinskienė su kaimyne Kazimiera Valuntiene traukė iš atminties mamų ir močiučių žinotas melodijas ir žodžius. Kai viską išdainavo, išėjo netrumpas įrašas, 30 dainų. Vietinės mokyklos mokytoja tą įrašą išsiuntė į Vilnių, o po kurio laiko B.Zizinskienei atsiuntė knygą, į kurią buvo sudėtos kratiškiečių dainuotos liaudies dainos.
Duoną pelnėsi su žemėje gulėjusia siuvamąja
B.Zizinskienė gimė ir augo Kratiškių pašonėje esančiame Jagaudžių kaime. Iš senos kaimo siuvėjos išmoko amato ir tuo vertėsi visą gyvenimą.
Kai jai suėjo 19-a, nusipirko seną, aprūdijusią siuvimo mašiną „Singer“, kuri ankstesniesiems šeimininkams buvo atitarnavusi pusšimtį metų. Ji per karą buvo žemėje užkasta, dėl to rūdimis ir apėjo. Nuvalyta ir ištepta ta mašina tarnavo dar 50 metų.
B.Zizinskienė siuvo viską: paltus, kailinius, madingas sukneles, drabužėlius vaikams, vyriškas galifė kelnes ir kitokius apdarus.
Kol buvo netekėjusi, pas ūkininkus būdavo tol, kol apsiūdavo visą šeimyną. Prisimena, kad šeimininkai duodavo išardyti senus drabužius, iš kurių, išvertus kitą pusę, siuvėja vėliau sudurstydavo apdarus vaikams. Ilgiausiai užtrukdavo 5 sūnus auginusių ūkininkų kieme, nes tiems reikėję ypač daug kelnių ir marškinių.
Zizinskų šeima iš Jagaudžių kaimo į Kratiškius persikraustė prieš 30 metų.
„Savo Jonui iškėliau vienintelę sąlygą: kad naujai statomam name būtų duonkepė krosnis“, – pasakoja B.Zizinskienė.
Reikia tol plūktis, kol sienos šlapios paliks
Tešlą minkydama prieš kameras B.Zizinskienė pagal ankstesnių kartų duonos kepėjų patirtį vis šmaikštavo: esą prie tešlos reikia tol plūktis, kol sienos šlapios paliks, o duona greičiau išrūgs, jei šeimininkę kas smarkiai supykdys.
Tikslaus recepto, kiek ko reikia į duoną dėti, B.Zizinskienė neturi užsirašiusi, visa yra galvoje.
„Kad duonos skonis būtų nei per saldus, nei per rūgštus, penkiems bakanams dedu kilogramą cukraus, o druskos – pagal nuomonę, kartais visai jos nededu“, – sako kepėja.
Duoną ji minko prieš kelis dešimtmečius įsigytame mediniame kubiliuke. Duonkubilį nusipirkusi Biržų turguje tais pačiais metais, kai sutuoktinis naujoje sodyboje sumūrijo duonkepę krosnį.
O mažas suolelis, ant kurio minkydama duonkubilį pasistato, jau perkopęs pusšimtį metų. Jį tėvas sukalė, pats ant jo sėdėdavo, kai karvėms burokus pjaustydavo.
Reikia sveikatos, kantrybės ir meilės
Duoną kepant sunkiausias darbas yra tinkamai išminkyti tešlą.
Kai B.Zizinskienė buvo susilaužiusi ranką, į talką kviesdavosi kaimynę.
„Ji minko, o aš einu aplink su rankšluosčiu ir vis jai prakaitą nuo kaktos braukiu“, – pasakojo kepėja ir pridūrė, kad gerai duonai iškepti reikia fizinės sveikatos, kantrybės ir kad meilė duonai būtų, o komponentai paprasti: raugas, miltai ir vanduo.
Šiais laikais mažai kas bežino, kaip pirminį raugą pasidaryti. Reikia imti virtų sugrūstų bulvių ir ruginių miltų, šliūkštelti vandens ir palikti rūgti.
Pirmam užmaišymui šeimininkė į duonkubilį deda raugo, ruginių miltų, indą šiltai apklosto ir palieka pakilti. Kai tešla išsipučia, beriama kita dalis miltų ir tada jau masę reikia minkyti iki devinto prakaito. Tada duonkubilis dar kartą šiltai užklojamas, kad tešla pakiltų.
„Jei penktą vakaro užraugiu, kito ryto 8 valandą duona jau būna išrūgus“, – aiškina B.Zizinskienė.
Pašlapinusi rankas kepėja iš gardžiai kvepiančios tešlos formuoja kepaliukus, prieš dėdama į skardelę dugnan įkloja ajerų ar kopūstlapį, kepalo šonus pagražina ranka įspaustais ornamentais.
„Apačią padaužius turi skambėt“, – kaip žinoti, kad duona tinkamai iškepusi, atskleidė moteris.
Nieko nėra gardžiau
Duonos su saulėgrąžomis, razinomis, džiovintais vaisiais ar kitais pagardais B.Zizinskienė nepripažįsta.
„Tai naujoviškas kepinys, o ne duona“, – tikina kepėja.
Ji prisimena pokario laikus, kai ūkininkai grūdus privalėjo atiduoti kolūkiams kaip prievolę. Savos duonos niekas nebegalėjo išsikepti, o valdiška iš krautuvės buvo sprangi, rupi, ašakota, kepta daugiausia iš dirsių, kurios lieka nusijojus grūdus.
Kai atsirado geresnės duonos, su broliu kasdien eidavę pėsti 15 kilometrų į Biržus ir stodavę į ilgiausią eilę.
Parduodavo tik po vieną kepalėlį. Kad gautų antrą, vaikai dar kartą atstovėdavo eilėje.
Kartą buvę ūkininkai nebeištvėrė: naktį iš kolūkio laukų pavogė kelias pėdas rugių, nusinešė į vieno jų klojimą ir spragilais išsikūlė. Keliems vyrams išėjo po kibirą grūdų. Susimalė juos akmeninėmis girnomis, o pėdus sudegino, kad neliktų įkalčių.
„Dabar jau šitą dalyką galiu pasakot, į kalėjimą nebepasodins. Ot tai skani duona buvo iš šviežių grūdų. Už gerą duoną nieko gardesnio ir sveikesnio nėra. Dabar nuo visokių čipsų vaikai ligoniai“, – dėl anūkų ir proanūkių sveikatos nerimavo B.Zizinskienė.
