„Yra dviejų rūšių medus, kuris lėtai cukruojasi. Vienas jų – lipčiaus medus. Jis nesikristalizuoja net pusmetį ar dar ilgiau“, – paaiškino Kėdainių rajone bitininkaujantis Erikas Augustinavičius.
Lipčius – tai ne nektaras, bet lapus graužiančių amarų išskyros. Tai saldus lipnus skystis, kuris aplimpa liepas ar pušis per vasaros karščius.
Bitės surenka lipčių ir jį perdirba. Šios rūšies meduje daugiau nei nektaro meduje yra tam tikros rūšies angliavandenių, mineralinių medžiagų, sacharozės bei mažiau į fruktozę bei sacharozę išskaidyto cukraus. Anot bitininkų, ypač daug lipčiuje yra kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau kitų medžiagų, jis yra daug tirštesnis už žiedų medų. Bičių žiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis – naudingas.
„Kitas medus, kuris lėtai sukietėja – akacijų. Tačiau Lietuvoje tokio medaus retai kada teprisukama. Nes tam, kad bitės pasiektų žiedo nektarą, reikia didelio karščio ir didelės drėgmės. Lietuvoje tokios oro sąlygos per akacijų žydėjimą pasitaiko maždaug kas 3-4 metus“, – sakė E.Augustinavičius.
Todėl skystas medus, kuris nugula parduotuvių lentynas, yra perkaitintas. O tai – ne privalumas.
Šildyti – galima, bet ne perkaitinti
Pasak bitininkų, medų galima šildyti, bet ne aukštesnėje kaip 40 laipsnių temperatūroje. Ir patys bitininkai kartais medų atsargiai pakaitina, jei prireikia jį išpilstyti į nedidelius indus.
„Bet per porą savaičių toks medus vėl sukietėja. Todėl ilgai parduotuvių lentynose užsibuvęs skystas medus yra perkaitintas. Visa blogybė, kad didesniame nei 40 laipsnių karštyje suyra vitaminas C bei dingsta kitos naudingosios medžiagos, tad kartu – ir gydomosios medaus savybės“, – paaiškino bitininkas.
Įsitikinti tuo, ar medus iš tikrųjų šviežias, ar – pakaitintas, įmanoma tik jį ilgėliau palaikius namuose. Jei per dvi savaites medus nesusicukruoja, vadinasi, jis labiau tinka medaus pyragui kepti, bet ne kosuliui gydyti.
Atpažinti perkaitintą, kaip ir nesubrendusį (per anksti išsuktą) medų galima ir iš kitų savybių. Paprastai indo apačioje nusėda kietesni jo kristalai, o paviršius lieka skystas.
Pienių medus
Posakis „pienių medus" taip pat šiek tiek prasilenkia su teisybe. Mat, anot bitininko Eriko, bitės iš kiaulpienių žiedų surenka žiedadulkes, bet ne nektarą. Mat pastarojo pienės turi nedaug.
„Pavasarinį medų bitės suneša iš vaizmedžių žiedų ir visokių augalų, kokie tik žydi gegužę. Neretai – ir iš žieminių rapsų, nes jie anksti pražysta.
Tačiau pavasarinis medus išties gardžiai kvepia pienėmis ir yra skaisčiai geltonas, nes pienių žiedadulkės jį ir nudažo, ir kvapnaus suteikia aromato“, – sakė E.Augustinavičius.
Pavasarinis medus susikristalizuoja ypač greitai, ir tampa kietas it akmuo. Vasarą išsuktas medus kristalizuojasi lėčiau, maždaug per mėnesį kitą.
