Bandyti siūlyčiau savaitgalį, didesnėje kompanijoje. Savaitgalį, nes paruošimo laikas yra pakankamai ilgas (ilgas tik laikas, ne darbas), o ir valgyti taip paruoštą viščiuką derėtų tik karštą, ką tik ištrauktą iš orkaitės.
O didesnė kompanija reikalinga todėl, kad net dviese gali kilti nenumaldomas noras suvalgyti jį visą – nes jis tikrai neatsivalgomai gardus.
Būdai, kuriuos naudojau – tai mirkymas sūryme, įpjovos, „pasiskolintos“ iš šoninės kepimo ir sviestas iš sviestinio viščiuko recepto. Ir dabar rašydama prisiminiau, kad įtraukiau ir lėtąjį kepimą, vadinasi, čia sujungti net keturi būdai.
Geriausia rinktis vidutinio dydžio paukštį, sveriantį ne daugiau nei 1,5 kg.
Pirmiausia pasiruošiu aukštą puodą ar indą, pilu litrą drungno vandens ir 200 g rupios druskos.
Maišau, kol druska ištirpsta, dedu viščiuką ir pripilu dar vandens, kad paukštis būtų paniręs. Baimintis persūdymo nereikia – mėsa prisigeria tik tiek druskos, kiek reikia, bet didelis kiekis neleidžia daugintis bakterijoms. Jei viščiukas bando kilti į viršų, galima paslėgti nedidele lėkšte. Indą dedu į vėsesnę vietą bent 4 valandoms, bet jei jis telpa į šaldytuvą, jame galima laikyti ir 12 valandų, tad jei šeštadienio vakare panardinu viščiuką sūryme, jį kepu sekmadienio pietums.
Ištrauktą iš sūrymo paukštį nusausinu ir dedu krūtinėle į viršų – joje padarau gilias įpjovas, į jas prismaigstau skiltelėmis pjaustyto česnako, visą paukštį apibarstau mėgstamais prieskonių mišiniais. Ir galiausiai į įpjovas pridedu plonai pjaustyto sviesto griežinėlių.
Į vidų pridedu nepjaustytų obuolių ar didesnių kriaušių – jos padės išlaikyti formą, ir kartu bus labai gardžios, persisunkusios česnakiniu sviestu.
Kaip matote, jokių tikslių produktų proporcijų, viskas pagal nuotaiką.
Pirmas dvi valandas paukštį kepu 120 C temperatūroje iš abiejų pusių. Pusvalandį – 160 C, ir galiausiai dar vieną pusvalandį – 180 C temperatūroje įjungusi kaitinimą iš viršaus, kad apskrustų.
Tiekiu karštą su karštomis daržovėmis ir mėgstamais pagardais.
