Tačiau daug metų buvau atsukusi nugarą Azijos virtuvei. Patirtis su ja buvo nekokia, ir man, mėgstančiai mono mitybą, tie azijietiški maistai iš nežinia kiek ingredientų visada buvo nepatrauklūs.
Tačiau būna, kad ateina diena, kai į duris pasibeldžia kokia įdomesnė naujiena, žiūrėk ir pusdienį praleidžiu godžiai skaitydama apie tam tikros šalies istorinį kulinarinį paveldą. Ir sukirba tuomet, apsižvalgau ką turiu šaldytuve, stebuklingoje prieskonių spintelėje ir rūsy, o jei ko trūksta – greituoju būdu Nemenčinėn ir štai jau pjaustau, prieskoniuoju, maišau, minkau ir ragauju.
Taip nutiko ir su kimčiais – savitai korėjiečių sumanytomis fermentuotomis daržovėmis. Perskaičiau tokią aibę literatūros apie jas, kad supratau, jog kimčių esmė yra tiesiog … daržovės ir prieskoniai.
Korėjoje nėra laikomasi griežtų proporcijų, manoma, kad yra virš 200 kimčių variantų. Beveik kaip mūsų raugintų kopūstų. Todėl praėjusią vasarą, pradžioje iš ankstyvojo derliaus, o vėliau, prasidėjus kopūstų gūžių sukimo sezonui, ėmiausi eksperimento su lietuviškais produktais.
Ir štai po gero pusmečio eksperimentų galiu pristatyti savąjį kimčių variantą. Nors jis išties labai labai toli nuo Azijos. Viskuo. Tebūnie tai kimčiai lietuviškai.
Reikalingi produktai:
• 1,5 kg kopūsto,
• 3 v. š. druskos,
• 1 didelis česnakas (apie 100 g),
• 50 g aitriosios paprikos,
• 1 v. š. aitriosios paprikos dribsnių (galima keisti milteliais),
• 3 rūgštūs obuoliai (apie 500 g),
• 2 kietos kriaušės (apie 300 g),
• 100 g imbiero šaknies,
• 1 kg baltojo ridiko,
• 0,5 kg morkų,
• 3 v. š. žuvies padažo.
Gamybos procesas vyksta dvi dienas, prašome neišsigąsti, daržoves tereikės paruošti, rūgimo procesą atliks jos pačios.
Pirmą dieną supjaustau kopūstą (-us), pjaustau stambiau, nei mūsų įprastam rauginimui, galima sakyti kvadratėliais. Juos sudedu į didelį puodą, suberiu druską ir įpilu šiek tiek pakaitinto virduly vandens (apie 40-50 C temperatūros). Tik tiek, kad apsemtų kopūstus. Rankomis maišau, kol nebejaučiu druskos kristalų. Kopūstus paslegiu plokščia lėkšte ir akmeniu ir pamirštu 24 valandoms.
Kitą dieną kopūstus traukiu iš sūrymo, perplaunu po šaltu tekančiu vandeniu ir grąžinu į puodą.
Išsitraukiu virtuvinį kombainą (galima naudoti ir kokteilių plaktuvą, o iš bėdos bėdžiausios tiesiog tarkuoti viską smulkia tarka). Į indą su pjaustymo peiliais sudedu ketvirčiais supjaustytus obuolius bei kriaušes be sėklų, nuluptą ir riekelėmis supjaustytą imbierą, valytas česnako skilteles ir aitriąją papriką, tik nupjaunu uodegas. Viską sumalu iki vienalytės masės ir pilu ant kopūstų.
Išsitraukiu stambią tarką ir į puodą įtarkuoju ridiką ir morkas, pilu žuvies padažą, beriu paprikos dribsnius, maunuosi silikonines pirštinaites ir imuosi pagrindinio darbo – maigymo. Stengiuosi nepraleisti nė vieno gabaliuko, maigau masę, kol ji smarkiai paskystėja, tai reiškia, kad daržovės išleido sultis ir yra pasiruošuosius rūgimui.
Daržovių mišinį paslegiu ta pačia lėkšte su akmeniu ir puodą statau į pačią šilčiausią vietą, žiemą šalia radiatoriaus. Per 3-4 dienas masė įrūgsta, tai jaučiasi pauosčius, kvapas būna su rūgštele.
Kimčius perdedu į patogią laikymui tarą – stiklainius ar stiklinius indus ir nešu į vėsiausią namų vietą, tinka ir šaldytuvas. Valgome po kelių parų, man patinka luktelti sodresnio skonio.
Ragavę mano kimčių sutartinai gyrė traškumą ir labai intensyvų bei saldžiai aštrų skonį. O vienam degustatoriui pritrūko druskos.
P.S. Po kimčių valgymo nerekomenduoju bučiuotis :)
