Kaip niekad ilgai džiuginę bijūnų žiedai mano virtuvėje virto arbata, pagardu ir kvepalais.
Bijūnus perdirbimui kerpu nuo šakų, namuose nuskinu žiedlapius, gražiausius atidedu arbatai, apvytusius ar truputį parudavusius – pagardui ir kvepalams. Beje, baltuosius žiedus naudoju tik kvepalams.
Pagardui žiedlapius suberiu į didelį puodą ir užpilu dukart tiek vandens, kiek buvo jų tūrio inde. Kiek tai litrų vandens irgi svarbu žinoti, nes pagal tai skaičiuoju ir kitus priedus.
Kaičiu ugnį ir, kartais pamaišant, verdu apie 30 minučių. Skystį nukošiu ir grąžinu į puodą. 1 litrui skaičiuoju:
- 500 g rudojo cukraus
- 1 vidutinę citriną
- 1–2 cm imbiero šaknies
- 1 v. š. krakmolo (bulvių arba kukurūzų)
- žiupsnelį aitriosios paprikos miltelių
Puodą su skysčiu vėl užkaičiu, užvirus suberiu cukrų, nuskustą imbiero gabaliuką ir maišau, kol cukrus ištirpsta.
Į nedidelį indą suberiu krakmolą ir užpilu keliais šaukštais skysčio iš puodo, kruopšiai išmaišau, jei visgi susidaro gumuliukai, juos petrinu per sietelį. Iš puodo ištraukiu imbierą, jo misija jau baigta.
Gautą košę sudedu į puodą, įmaišau į pagardą, išspaudžiu citrinos sultis, supilu jas ir galiausiai įberiu aitrios paprikos miltelių. Viską paverdu dar apie 5 minutes, išjungiu ugnį ir dengiu puodą dangčiu. Leidžiu pailsėti 10–15 minučių.
Pilstau į buteliukus ar stiklainius dar karštą, sandariai uždarau ir palieku atvėsti. Ragaujame su viskuo, kur tinka saldus padažas, bet netikėtai atradau, kad per pusę sumaišytas su sojos padažu yra ypatingai reto skonio derinys keptai mėsai ar paukštienai gardinti.
Šaltinis – „Kūmutės virtuvė“.
