Žinoma, vienas patikimiausių būdų tai padaryti – atsisakyti saldumynų, taip pat ir saldžiųjų vaisvandenių.
Dauguma mūsų žino, kad saldūs gazuoti gėrimai kenkia liemeniui ir dantims, nes juose yra gausu cukraus. Pavyzdžiui, „Coca-Cola“ skardinėje yra net apie septynis šaukštelius cukraus.
Bet ar gali būti, kad svorio priaugimą lemia ne tik cukrus, bet ir gazuotų gėrimų burbuliukai?
Birzeito universiteto Vakarų Krante atlikti tyrimai parodė, kad žiurkės, kurios lakė angliarūgšte prisotintus saldžiuosius gėrimus tapo storesnėmis ir alkanesnėmis už tas, kurios lakė negazuotus saldžiuosius gėrimus.
Bet ar išties angliarūgštė gali storinti?
Kad tai išsiaiškintų, britų televizijos laidos „Trust Me, I'm A Doctor“ kūrėjai pasitelkė Astono universiteto Birmingame, Jungtinėje Karalystėje, daktarą Jamesą Browną, kuris specializuojasi nutukimo ir diabeto srityje.
Laidos kūrėjai pakvietė grupę sveikų savanorių, kuriems neatskleidė, ką stengiasi sužinoti, nenorėdami, kad tai paveiktų rezultatus.
Užuot atskleidę, kad tirs angliarūgšties poveikį, laidos kūrėjai savanoriams pasakė, kad aiškinasi, kaip saldieji gėrimai veikia apetitą.
Iš pradžių savanoriai dešimt valandų pasninkavo. Tuo metu kiekvienas jų gavo valgyti tik po tiek pat kalorijų turinčius sumuštinius su sūriu, siekiant, kad prasidėjus eksperimentui visi jų būtų vienodai sotūs.
Po valandos kiekvienas savanoris gavo po vieną iš keturių gėrimų: gazuotą gėrimą su cukrumi, tą patį, bet negazuotą gėrimą, gazuoto vandens ir negazuoto vandens. Gėrimai buvo paskirstyti atsitiktinai.
Praėjus dešimčiai minučių po atsigėrimo J.Brownas tyrė kiekvieno savanorio kraują, kad pamatuotų grelino lygį. Grelinas yra vienas iš vadinamųjų alkio hormonų, kuris yra gaminamas mūsų skrandyje, o vėliau, nukeliavęs į smegenis, joms praneša: „Esu alkanas. Man reikėtų pavalgyti“.
Vėliau savanoriai buvo išsiųsti namo, įdavus jiems maisto dienoraščius, siekiant įvertinti, kiek kalorijų jie suvartojo, praėjus keletui valandų po to, kai išgėrė jiems skirtų gėrimų.
Eksperimentas per dvi savaites buvo pakartotas dar tris kartus, kaskart savanoriams duodant vis kitus gėrimus. Tad viso eksperimento metu kiekvienas savanoris išgėrė visų keturių gėrimų.
Paskutinio apsilankymo metu jie sužinojo tikrąjį tyrimo tikslą, o J.Brownas atskleidė jiems rezultatus.
„Tai, ką sužinojome, yra išties įdomu, – sakė daktaras savanoriams. – Kai gėrėte gazuotą gėrimą, grelino lygis buvo 50 proc. aukštesnis, nei geriant negazuotą gėrimą“.
Kitaip tariant, gerdami gazuotus saldžiuosius gėrimus po valandos mes pasijuntame gerokai alkanesni, nei gerdami tuos pačius, bet negazuotus gėrimus.
Įdomu tai, kad grelino lygis padidėjo ne tik geriant saldžiuosius gazuotus gėrimus. Taip pat skyrėsi ir gazuoto vandens poveikis alkio hormonui nuo to, kurį darė negazuotas vanduo.
Maža to, angliarūgštė ne tik padidino alkio hormono lygį. Buvo pastebėta, kad tie, kurie gėrė angliarūgšte prisotintus gėrimus, vidutiniškai suvartodavo po 120 kalorijų daugiau už gėrusius negazuotus gėrimus.
„Tai išties reikšmingas atradimas“, – pastebėjo daktaras J.Brownas.
Taigi, maža to, kad saldieji gazuotieji gėrimai turi 140 kalorijų, jų atsigėrę vėliau mes suvartojame dar po 120 kalorijų papildomai, nes angliarūgšte prisotinti gėrimai išsiskiria daugiau alkio hormonų.
Bet kodėl burbuliukai turi tokį poveikį?
Tikslaus atsakymo į šį klausimą kol kas nėra, tačiau J.Brownas mano, kad yra dvi galimos priežastys. Pirma yra tai, kad išgėrus gazuoto gėrimo anglies dioksidas – dujos, kurios padaro gėrimus gazuotais – tiesiogiai paveikia receptorių ląsteles skrandyje, skatindamos išsiskirti greliną.
Kita galima priežastis yra ta, kad skrandis išsipučia ir šiek tiek išsitempia nuo papildomų dujų ir tai skatina ląsteles išskirti greliną.
Tad ar galima gerti saldžius, bet negazuotus gėrimus?
Daktaras J.Brownas teigė, kad ne: „Manau išvada, kad ir kokia ji būtų liūdna ir nuobodi, yra ta, jog sveikiausia vis dėlto yra gerti negazuotą vandenį“.
