Lietuvė norvegus sužavėjo panevėžietiškais kepsniais: „Pagaminčiau net iš miegų prikelta“ Receptas

Inga pirmą kartą į Norvegiją atvyko 2004 metais per atostogas. Šalis taip patiko, tad kitais metais ji nutarė grįžti ir pasilikti čia ilgėliau. Lietuvoje moteris dirbo vienoje Panevėžio kavinių, kur gamino karštuosius patiekalus.

Nors seniai buvo susidraugavusi su maisto gamyba, nutarusi emigruoti moteris pasižadėjo niekada negrįžti į virtuvę. Jai norėjosi pokyčių.

Iš pradžių Inga įsikūrė Norvegijos pietuose, nedideliame miestelyje, kur įsidarbino viešbutyje. Pramokusi norvegiškai lietuvė ėmė dirbti vaikų darželyje asistente.

Svečioje šalyje buvusi panevėžietė ištekėjo už norvego, susilaukė dviejų dukterų – Elle (12 m.) ir Lilli (7 m.). Tačiau po vienuolika metų trukusios santuokos moteris išsiskyrė ir prieš septynerius metus persikraustė su vaikais į Fredrikstado miestą.

Čia praleido nemažai laiko, susidraugavo su vietos žmonėmis, bet netrukus vėl kels sparnus. Inga su dukterimis apsigyvens Konsbergo mieste pas dabartinį širdies draugą lietuvį Norbertą. Moteris jau sulaukė pasiūlymo naujoje vietoje dirbti garsiame SPA viešbutyje restorano šefo padėjėja.

– Viskas prasidėjo nuo vaikų darželio. Norvegijoje ne visuose darželiuose tiekiamas karštas maistas. Dažniausiai vaikai maitinasi tuo, ką atsineša iš namų. Darželyje, kuriame dirbau, susitarėme, kad pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais vaikams patieksiu šilto maisto. Man ši veikla patiko.

Kita vertus, tada supratau, kad maisto gaminimas manęs taip lengvai nepaliks. Pradėjau daugiau namuose gaminti, dalintis nuotraukomis ir receptais vietos gurmanų grupėse socialiniuose tinkluose.

Paskui pažįstama, pamačiusi, kad daug gaminu, pasiūlė padirbėti vaikų ir suaugusiųjų stovyklose. Ten dirbu jau penkerius metus, bet nelabai patinka – tenka pagaminti didelį kiekį maisto, bet jis labai vienarūšis. Pavyzdžiui, dešrelės arba lašiša. Todėl džiaugiuosi, kad netrukus jėgas išbandysiu aukšto lygio restorane.

– Buvau jauna, sužavėjo svetima šalis ir kitatautis vyras. Dabar galvoju, kur buvo mano protas, nes jau draugystės pradžioje mačiau, kad tai – ne mano žmogus. Skyrėsi kultūra, kalba, požiūriai. Bet aš daug laiko praleisdavau Lietuvoje pas savo šeimą, daug keliavau, gal dėl to tas vedybinis gyvenimas šitiek ilgai tempėsi.

Išsiskyrėme lengvai. Kai apsisprendžiau, susiradau kur gyventi, susidėjau asmeninius smulkius daiktus ir išvažiavau. Neketinau pretenduoti į sutuoktinio turtą.

Kai internete užpildai skyrybų paraišką, dar metus duodama pagalvoti dėl galutinio sprendimo. Po metų tenka išsiųsti raštą, kad sprendimo nepakeitei, ir būni išskirtas. Norvegijoje likau, nes čia daugiau galimybių geriau gyventi tiek man, tiek mano dukterims.

– Dėl patiekalų riebumo, padažų gausos norvegiškas maistas man ne prie širdies. Atrodytų, jie turi daug žuvies, įvairiai galėtų ją pagaminti, bet žuvis kasdienybėje nėra jų favoritė.

Norvegijoje labai populiari rūkyta lašiša. Mėgstama ir menkė su baltu padažu. Menkių ar lašišų kepsnius jie pasikepa keptuvėje arba orkaitėje.

Daug metų gyvenu Norvegijoje, bet nuėjusi į svečius pas vietos žmones ant stalo niekada nemačiau nei karštai, nei šaltai rūkytų skumbrių. Man keista, nes atrodo, tarsi Lietuvoje žuvies, silkės net daugiau negu ten.

Norvegijoje kur eisi, visur užuosi dešrelių kvapą. Norvegai labai mėgsta krevetes su batonu ir majonezu, kurį deda visur, kur tik įmanoma.

– Cepelinai jiems nepatinka. Jie turi panašų patiekalą – apvalius bulvių kukulius, kurių viduje įdėta labai sūri mėsa. Norvegai mėgsta valgyti sūriai. Kai kuriems patinka kugelis. Bet nepasakyčiau, kad būtų labai sužavėti.

Balandėlius valgo, bet jie daug kur pasaulyje mėgstami, tik į skirtingus lapus vyniojami.

– Man atrodo, kad tai labai paprastas patiekalas, stebiuosi, kad nemažai tautiečių jo nėra ragavę. Panevėžyje šis patiekalas populiarumu nenusileidžia cepelinams, vos ne kiekvienoje kavinėje jį galima užsisakyti.

Aš su šiuo kepsniu užaugau. Sunku dabar pasakyti, kada jis atsirado. Mano mama, kilusi iš Rokiškio rajono, atvykusi į Panevėžį studijuoti Čičinsko kepsnį išmoko gaminti iš moters, pas kurią nuomojosi kambarį. Paskui ji mums tuos kepsnius gamindavo, taip pat dažnai vesdavosi į vadinamąją Čičinskynę – kavinę Ramygalos gatvėje.

– Bandžiau domėtis jo atsiradimo istorija, bet niekur ta paieška neatvedė.

Galbūt pavadinimas yra kilęs nuo Čičinsko kalno, sietino su bjauraus būdo dvarininku tokia pavarde.

– Kaip sakoma, vieni turi abi kaires rankas, kiti viską moka vos pabandę. Aš iš miegų prikelta galėčiau nesunkiai pagaminti Čičinsko kepsnį. Žinau, kad kitiems sekasi sunkiau. Bet iš tiesų ten nėra nieko sudėtingo. Tešla iškočiojama kaip gaminant skrylius, supjaustoma, tada tomis juostomis apsukami mėsos ritinėliai.

Norvegams šie kepsniai labai patiko, nors jie atsargiai vertina neįprastą maistą. Net vaikams patiekalas labai patinka, nes tuos kepsnius galima padaryti ir mažiukus, kaip užkandukus. Prie Čičinsko kepsnio įprasta patiekti morkų salotų su česnaku. Norvegams šios salotos – naujiena.

– Man patinka naujovės, eksperimentai. Mėgstu gerai apžiūrėti šaldytuvą, spinteles ir bandau įvertinti, ar būtų įmanoma suderinti turimus produktus. Daug žiūriu kulinarinių laidų. Patikusias idėjas pritaikau gamindama.

Pavyzdžiui, kartą sumaniau pasiruošti plėšytos mėsos iš jaučio liežuvio. Šį patiekalą galima gaminti ant grilio ar orkaitėje. Iš pradžių liežuvį viriau apie dvi valandas, paskui susukau į foliją ir kepiau savo sultyse daugiau nei porą valandų. Mėsa tapo labai minkšta, lengvai plėšėsi. Visiems patiko.

Kitą kartą su draugu savaip gaminome Velingtono kepsnį. Pagal klasikinį receptą reikalinga brangi mėsa – vidinė veršienos filė, o mes panaudojome prastas, netaisyklingai nupjaustytas filė atraižas.

Mėsa kainavo pigiai. Nupjovėme kremzles, odą. Kai receptu pasidalinau norvegiškoje maisto gamintojų grupėje, jie buvo sužavėti. Ta mėsa pas juos nevertinama, naudojama nebent troškiniuose, ir tai labai retai.

– Per dieną galiu tris kartus pakeisti nuomonę, ką gaminsiu. Bet nesidairau į prabangias prekes. Neretai renkuosi vos ne pigiausius produktus, bet patiekalas skoniu ir išvaizda nenusileidžia gaminiui iš brangių produktų. Man patinka vaikščioti po parduotuves ir improvizuoti.

Tačiau nesinešioju didelių krepšių ar ilgų prekių sąrašų. Sugalvoju, nuvažiuoju į artimiausią parduotuvę ir renkuosi. Žinoma, pasižiūriu į akcijas, bet esu užsispyrusi – jei ką nors konkretaus sugalvojau tą dieną gaminti, kitų produktų akcijos tuo metu nedomina.

– Mes su draugu valgome tą patį. Neretai apsilanko draugo dukra, kuri su mano vyresniąja yra neišskiriamos draugės, jos dažnai valgo tą, ką ir mes, arba pagaminu pagal jų pageidavimus. Iš kolektyvo dažniausiai išsiskiria mažoji, kuriai reikia dar ko nors kito. Dažnai ji nenori mėsos, žuvies, tačiau vieną dieną gali pareikšti, kad labai nori kokio nors mėsiško patiekalo.

Sukiojimasis tarp puodų manęs negąsdina ir nevargina. Kol vienas patiekalas verda ar kepa, ruošiu kitą užsakymą. Sukuosi greitai.

– Razinų nemėgstu. Netgi vaikystėje, jeigu aptikdavau jų pyraguose, leduose, išrinkdavau, kad net spalvos neliktų.

– Norvegai mėgsta guminukus, marcipaninius tortus, jaunimas džiaugiasi šokoladiniais pyragais, morkų pyragu su miltelinio cukraus glaistu.

Ten nėra didelio desertų pasirinkimo. Vasario mėnesį lankydamasi Lietuvoje nufotografavau įvairiausių tortų, pyragų ir pasidalinau nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Norvegai buvo sužavėti ir nustebę. Jie nuvažiavę į užsienį, kur konditerija yra toli pažengusi, ir užsukę į parduotuves, kepyklėles viską susidomėję apžiūrinėja kaip muziejuje. Norvegijoje labai nuobodžios desertų krautuvėlės, patys norvegai jomis nesidžiaugia, todėl neretai važiuoja pirkti skanėstų į Švediją.

Namiškiams desertus dažnai gaminu. Prisimenu, kai dar dirbau vaikų darželyje, dvynukių gimtadieniui padariau staigmeną ir iškepiau medaus tortą.

Visiems taip patiko, kad viena mergaitė paprašė ir jos gimtadieniui iškepti tortą.

– Norvegai nėra nei grybautojų, nei uogautojų tauta, nebent vyresnio amžiaus žmonės tuo domisi. Jie miško ar laukų gėrybių mieliau nusipirks. Nelabai jie ir pažįsta grybus.

Man patinka grybauti, kartais grybų užtinki tiek daug, kad atrodo, jog lengviau būtų nušienauti nei surinkti. Važiuoji keliu ir matai pakelėje išdygusius baravykus, raudonikius.

Norvegai labiau pripratę prie pievagrybių, kelmučių – grybų, kurių gali nusipirkti parduotuvėje. Voveraites jie pažįsta ir valgo, bet retai kada renka. Kartais parduotuvėse galima rasti voveraičių, atvežtų iš Lietuvos ar Latvijos.

Gamindami bulvių tešlą sutrinkite virtas bulves, įmuškite kiaušinį, įdėkite miltų tiek, kad tešla neliptų prie rankų minkant. Tešla neturi būti per kieta, nes kočiojant miltai bus reikalingi.

Iš mėsos faršo suformuokite pailgus ritinėlius. Iškočioję tešlą supjaustykite juostelėmis. Ant juostelės dėkite faršo dešrelę ir gražiai apsukite. Galiukus užspauskite, kad verdant juostelės neatsivyniotų. Virkite įkaitintame aliejuje apie 5 min., kol gražiai paruduos.

Patiekite su mėgstamomis salotomis, česnakiniu padažu. Originaliai patiekiama su ryžiais, marinuotais svogūnais bei morkų ir česnakų salotomis.

Kepsnį gaminau ant grilio, bet galima pasigaminti ir be grotelių.

Supjaustykite baklažanus juostelėmis arba riekelėmis. Suguldykite gabalėlius ant virtuvinio popieriaus, užberkite negailėdami druskos ir palikite apie 10 min. Šį veiksmą pakartokite su kita puse.

Per tą laiką pasigaminkite padažą. Jį virkite apie 10 min., kol šiek tiek sutirštės.

Tada įpilkite šlakelį sezamų sėklų aliejaus, įberkite šiek tiek korėjietiškų prieskonių mišinio, kurio sudėtyje yra sezamų sėklų.

Druską nuo baklažanų gabalėlių nuplaukite, nusausinkite ir aptepę padažu paguldykite ant grotelių 200 laipsnių kaitroje. Kepkite kiekvieną pusę apie 5 min.

Baklažanus reikia stengtis pjaustyti ne per plonai, kad neištižtų. Jei kepate ne ant grilio, į karštą padažą sudėkite jau sūdytus ir nuplautus baklažanus ir apkepkite iš abiejų pusių ant didelės kaitros. Kepsnius patiekite su ryžiais ir svieste apkeptais grybais.