Jeigu Laima rašytų knygą, ji būtų labai stora – per 31 darbo metus prisiminimų skrynioje prisikaupė daug išskirtinių istorijų. Ji komentavo net 9 olimpinių žaidynių įvykius, atidarymus ir uždarymus, tiesiogiai dirbo septyniose olimpiadose.
Dvylika metų L.Janušonytė buvo Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos (AIPS) viceprezidentė. Lankėsi daugelyje pasaulio šalių, vedė seminarus apie moterų vaidmenį sporto žurnalistikoje.
Energingoji žurnalistė niekada nesibodėjo veiklos, jai patiko kalbinti sportininkus. Apie save sakydavo, kad nemoka net ramiai vaikščioti, visur lekia, skuba.
Ir visa tai darydavo su šypsena. Laimai televizija buvo lyg antrieji namai.
Tačiau 2011 metais žurnalistė atsisveikino su darbu televizijoje, o po metų ištekėjo už bendraamžio verslininko, tarptautinės audito ir mokesčių kompanijos savininko Uwe Steinhoffo. Pora apsigyveno Vokietijoje, Šiaurės Reino-Vestfalijos regione, Amenikės miestelyje.
„Mano vyras yra mano tvirtovė. Jaučiuosi mylima, saugi ir laiminga! Linkiu visoms moterims nebijoti keisti gyvenimo, jei mano, kad tai reikia padaryti“, – kalbėjo Laima.
Sulaukusi 53 metų ji su būsimu vyru susipažino viename slidinėjimo kurorte ir nepabūgo naujų iššūkių.
Daugeliui sporto gerbėjų iki šiol malonias emocijas kelianti valiūkiška, nenustygstanti vietoje ir plačiai besišypsanti sporto žurnalistė net ir išsikrausčiusi svetur nesijaučia užmiršta ir nesėdi rankų sudėjusi.
Laima sportuoja, bendrauja su vietos žmonėmis, priima svečius iš Lietuvos. Taip pat prieš kurį laiką save ir pažįstamus nustebino naujais talentais – sėkmingai daržininkauja ir gali didžiuotis kulinariniais atradimais.
Kasdien savo vyrui L.Janušonytė-Steinhoff ruošia pietus ir vakarienę. Ir nė kiek nesibodi namų šeimininkės vaidmens. Be to, buvusi sporto žurnalistė yra viena tinklaraščio „Kirvio koto turnyras“ administratorių ir aktyvi jo dalyvė: „Grupė yra ypatinga, ten susirinko lietuviai, gyvenantys įvairiuose pasaulio kampeliuose. Mes dalinamės receptais, patirtimi.“
Kas galėtų pamanyti, kad ilgą laiką prie puodų nestovėjusi moteris taps patyrusia kulinare, nebijos sukišti rankų į žemę ir didžiuosis savo užaugintomis daržovėmis, ypač pomidorais?
Laima Vokietijoje gyvena jau dvylika metų. Atrodytų, kad perėjimas nuo intensyvios darbinės veiklos iki mėgavimosi ramybe nedideliame miestelyje galėtų neigiamai paveikti buvusios sporto žurnalistės būdą, tačiau moteris tikino, jog nesigaili, kad pasirinko saugų šeimos uostą.
„Niekada nebuvau jokia daržininkė. Gal toks pomėgis būtų atsiradęs, bet nebuvo tam laiko. Ir tokių namų, kur šalia būtų galima kasti lysves, neturėjau.
Sodą turėjo mano mamytė su tėveliu, bet aš ten nosies nekišau. Dabar gyvenu dideliame name netoli ežero. Yra sodas, didžiulis kiemas, pavėsinė, sodo namelis, tad tinginiauti netenka. Ir žolę reikia nupjauti, ir gėlių, daržovių pasodinti.
Mano anapilin iškeliavusi anyta visada sakydavo: „Laima, iki gegužės 15 dienos nieko nesodink lauke, nes dar gali pasitaikyti šalnų.“ Taip ir darau“, – sakė L.Janušonytė-Steinhoff.
– Kaip dar praskaidrinate savo kasdienybę?
– Gyvename kalnuotoje vietovėje prie ežero, šalia mūsų namų yra slidinėjimo kurortas. Gaila, kad žiemą būna mažokai baltų patalų ir slidinėjame vis mažiau. Slidinėti kartą per metus vykstame į Austriją, kur kadaise ir susipažinau su Uwe.
Mes su vyru daug sportuojame – vasarą miname dviračių pedalus, daug vaikštome, keliaujame, plaukiojame, rudenį ir žiemą beveik kasdien einame į sporto klubą. Kartu su dar šešiomis poromis žaidžiame kėgliais, lankomės koncertuose, švenčiame tradicines Vokietijoje šventes.
Sulaukiu nemažai svečių iš Lietuvos. Kai manęs draugai klausia, ką veikiu, atsakau: „Gyvenu!“ Nuobodžiauti man netenka.
Ir prisiminimų kraitis nemažas. Vis išsitraukiu ką nors iš praeities ir mėgaujuosi. Lietuvos televizijoje dirbau 31 metus – man tai buvo ne darbas, o didelis džiaugsmas, nes rengti reportažus, bendrauti su sportininkais, jų treneriais, sporto vadovais buvo didžiulis malonumas. Iš arti stebėjau daug auksinių, sidabrinių ir bronzinių Lietuvos bei užsienio sportininkų startų.
– Ar emigravusi nejautėte ilgesio, kad staiga rampų šviesa kažkur nutolo, šurmulys sporto aikštėse ar stadionuose nutilo, nebereikia skubėti imti interviu iš nugalėtojo? Ar nebijojote, kad vieną dieną būsite pamiršta?
– Esu gerai žinoma savo miestelyje ir jo apylinkėse. Prie to prisidėjo vyras Uwe. Pirmus kelerius metus dažnai skraidžiau iš Vokietijos į Lietuvą, lankiau savo mamytę, kol buvo gyva. Visos stiuardesės sveikindamosi į mane kreipdavosi vardu, vaišindavo kava, pasodindavo patogesnėje vietoje. Ir dabar kartkartėmis atskrendu į gimtinę.
Mums su Uwe patinka lankytis Vilniuje. Atvykstame tai į koncertą, tai į spektaklį. Ir prie Baltijos jūros mėgstame pailsėti. Uwe vis sakydavo, kad su manimi negalima ramiai gatve eiti, vis kas nors sveikinasi, kalbina.
O kartą jis man sako: „Vokietijoje tavęs niekas nepažįsta. Dabar padarysime, kad tave visi pažintų.“ Uwe prisipažino, kad visada norėjo tapti savo miestelio karaliumi. Čia vyksta kasmetiniai karaliaus ir karalienės rinkimai.
Uwe paklausė, ar sutiksiu būti karaliene. Ne visada antroji pusė nori dalyvauti tokioje atrakcijoje. Pasakiau: „Žinoma, jeigu tu to nori, kaip aš galiu pasakyti, kad ne.“
Būsimam karaliui reikia nušauti paukštį, kuris pagamintas iš medžio. Ne visiems kandidatams pavyksta. Aš su savo draugėmis, kurios buvo atvykusios iš Lietuvos, klykavome, kad tik mano vyrui pavyktų. Pavyko.
Taip tapau miestelio karaliene. Į tokią kasmetę šventę susirenka tūkstančiai žmonių. Šventė trunka tris dienas. Groja orkestras, vyksta įvairių ansamblių pasirodymai, rungtys, šokiai. Į tave visą laiką būna nukreiptos visų akys, žiūrovai vertina karalienės suknelę, apie renginį rašo vietos žiniasklaida.
Karalienės suknią galima įsigyti specializuotose parduotuvėse. Bet puošnių drabužių reikia ir visai svitai. Mano draugės turėjo apsirengti kaip karalienės freilinos. Tada ėjome procesijoje per visą miestelį. Žmonės sveikino, mojavo naujai karalienei, šaukė mano vardą.
O sekmadienio rytą vyko naujai išrinktos karalienės koncertas, teko diriguoti orkestrui. Orkestras yra beveik kiekviename Vokietijos miestelyje. Mano vyras 30 metų tame orkestre groja pučiamuoju instrumentu. Orkestrai populiarūs, nes Vokietijoje vyksta daug švenčių. Orkestre grojo Uwe senelis, tėvas, tik jo sūnus neperėmė šios tradicijos.
Dabar visi mane pažįsta. Kadangi esu visuomeniškas žmogus, lengvai įsiliejau į vietos bendruomenę. Priklausau katalikiškai moterų bendrijai. Dalyvaujame kalėdinėse mugėse, bendraujame su kitų miestelių bendruomenėmis.
Ir nors praėjo nemažai metų, kai nedirbu televizijoje, jaučiuosi sava, kai grįžtu į Lietuvą. Mane čia vis dar pažįsta, klausia, kaip gyvenu, sako, kad pasiilgo. Tai glosto širdį. Mano vyrui ir mūsų vokiečiams draugams, kurie ne kartą lankėsi Lietuvoje, patinka mano gimtoji šalis.
Uwe Vilniuje jau galėtų būti ekskursijų vadovas. Jis mėgsta Vilniuje valandų valandas vaikščioti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu – jam patinka Užupis, nuostabios bažnyčios, Operos ir baleto teatras, siauros Senamiesčio gatvelės, turgus, lietuviškas alus ir cepelinai.
– Vokietijoje atradote naujų užsiėmimų. Kaip ir kada prabudo pomėgis gaminti maistą?
– Lietuvoje prie viryklės beveik neprieidavau, nes pirmiausia tam nebuvo laiko. Sporto žurnalistika įpareigodavo ir vakarais dažnai dirbti, tekdavo filmuoti rungtynes, dažnai išvažiuoti į komandiruotes. Savaitgaliai dažnai būdavo užimti. Valgyti gamindavo mano geroji mamytė, kuri gyveno su manimi.
Kadangi laiko nebuvo, nebuvo ir didelio noro šeimininkauti. Be to, man maistas nebuvo per daug svarbus. Suvalgai duonos riekę su sviestu, apibarstytu cukrumi, ir gerai. Daugiau gaminti pradėjau dar prieš išvykdama į Vokietiją.
Laikui bėgant tiesiog pasinėriau į kulinarinį labirintą ir nebegaliu sustoti. Net mama manęs klausdavo: „Iš kur tu tiek moki?“ Sakydavau: „Mamyte, taigi internetas visagalis, ten visko galima rasti. Svarbu turėti produktų.“
Tad taip įsisiautėjau virtuvėje, kad žiūriu, jog mano vyras svorio priaugo. Savaitgaliais mes su Uwe sugalvojame pasigaminti ką nors įdomaus. Neseniai sode kepėme lašišą.
Šiaip stengiuosi gaminti sveikus ir greitai paruošiamus patiekalus. Sriuba pas mus pati mėgstamiausia. Ir dar įvairios salotos. Jau nebegalėčiau valgyti pirktinio maisto, vadinamųjų pusgaminių, man jis neskanus. Net kai nueiname į restoraną, dažnai įsitikiname, kad geriausias restoranas yra namuose.
– Dažniau gaminate lietuviškus ar vokiškus patiekalus?
– Lietuviška ir vokiška virtuvė nelabai skiriasi. Ir pas vienus, ir pas kitus daug patiekalų iš bulvių, mėsos. Vokiečiai valgo mažai žuvies, nelabai mėgsta česnakus. Aš gamindama maistą naudoju daug česnakų. Mūsų su vyru itin mėgstamas greitai pagaminamas „vokas“ su daržovėmis, vištiena arba krevetėmis.
– Ar jūsų vyras irgi aistringas maisto gamintojas?
– Ne, Uwe kulinariniams viražams neturi laiko. Jis daug dirba savo firmoje. Bet turėdamas laiko tampa geriausiu virtuvės kombainu. Niekas negali geriau ir gražiau supjaustyti daržovių ir dar pageidaujamo dydžio.
Taip pat jis moka gerai iškepti mėsos ar lašišos kepsnį ant grotelių.
Gamindamas jis laikosi griežtos receptūros. Jei parašyta, kad reikia penkių gramų druskos, tiek ir įdės. Aš gaminu labiau iš akies, nesismulkinu.
Mano vyro firminis patiekalas – riebi žirnių sriuba. Be žirnių, ten įdedama daug bulvių, morkų, keli gabalai parūkytos šoninės ir parūkytų dešrelių, įvairių žalumynų, prieskonių.
Toks patiekalas vadinasi „Vienas puodas“. Pavalgai tokios sočios sriubos ir daugiau nieko nebenori. Vokietijoje populiarūs vieno puodo patiekalai. Kai kelioms dienoms išvykstu į Lietuvą, Uwe išsiverda puodą žirnių sriubos ir valgo savaitę.
Anksčiau stebėdavausi, kad Vokietijoje į gimtadienį atėjusiems svečiams šeimininkai pasiūlo sriubos. Tada patiekiami visokie užkandžiai, būtinai saldainiai guminukai. Atrodytų, per gimtadienį turėtų būti tortas, bet nieko panašaus nereikia tikėtis, jei tai vakaras. Vokiečiai tortą valgo ne vėliau kaip trečią valandą dienos.
Vokietijoje yra nuostabi tradicija kepti bulves rusenančiose žarijose. Ypač tai populiaru po bulviakasio.
Aš priklausau vietos keliautojų klubui, dažnai sekmadieniais jie organizuoja pėsčiųjų žygius. Kai nueiname 12–15 kilometrų, sustojame atsipūsti ir lauže išsikepame bulvių.
– Koks jūsų firminis patiekalas?
– Vyrui ir draugams skaniausia yra mano krevečių sriuba. Kartais ten gali net nebūti krevečių. Šios sriubos nerasite jokiame restorane, bent aš tokio nežinau. O receptas labai paprastas. Imu vieną didelį rūgštų obuolį, nulupu, imu didelį svogūną, nulupu. Sutarkuoju burokine tarka. Tada dedu kokius du kupinus šaukštus kario. Mes mėgstame valgyti aštriai. Visa tai šiek tiek pakepu su alyvuogių aliejumi.
Mišinį suverčiu į puodą, tada ateina eilė mano nuostabiai konservuotų pomidorų košei. Tiks ir pirktiniai konservuoti pjaustyti pomidorai. Dedu truputį druskos, pipirų, paverdu. Pilu grietinėlės arba kokosų pieno.
Skoniai vienu ir kitu atveju būna skirtingi. Galiausiai įdedu kokių turiu krevečių, ir viskas. Visa paslaptis – obuolys, svogūnas ir karis, jie suteikia gerą skonį.
Kartais pažiūriu grupės „Kirvio koto turnyras“ narių pasiūlymus ir susigundau išbandyti ką nors naujo.
– Ar kai sukatės virtuvėje, viskas būna tvarkinga, sterilu, o gal chaotiška?
– Pas mane tvarka turi būti kaip bažnyčioje. Neatsisėsiu prie stalo, kol viskas virtuvėje nebus tvarkinga.
Svarbiausia turėti reikalingų produktų ir tada galiu maistą pagaminti per 15 minučių.
Jei grįžtu namo iš atostogų ir nieko nesu nusipirkusi, jei dar sekmadienis, kai Vokietijoje visos parduotuvės uždarytos, gelbėja nuostabieji itališki spagečiai. Namuose jų visada turime, taip pat turime mano gamintos pomidorų tyrės. Na, ir pagamini patiekalą per kelias minutes. O jei dar pasiskanini tarkuotu sūriu, tai – pasaka.
– Ar laikotės griežtai nustatyto valgymo režimo, ar maitinatės kada norite?
– Be Uwe nevalgau nei pietų, nei vakarienės. Laukiu, kol jis grįš iš darbo. Jei pajuntu alkį, išgeriu vandens.
Suprantu, kad, norint gerai atrodyti, reikia laikytis valgymo režimo, bet pas mus to nėra. Pusryčius mano vyras valgo vienas, nes į darbą išeina anksti, o aš dar miegu. Pietaujame pirmą valandą, Uwe visada grįžta namo.
Anksčiau dažnai iki pietų išbūdavau nevalgiusi. Bet pastebėjau, kad tokia pauzė nieko gero neduoda. Tad dabar suvalgau kuklius pusryčius, išgeriu kavos.
Tuo metu jau būna maždaug 8–9 valanda vakaro. Nieko baisaus, nes miegoti einame vėlai.
Nėra pas mus jokių mitybos teorijų, svarbiausia gerai jaustis ir nepriaugti svorio. Prisimenu, kai tik atvykau į Vokietiją ir su Uwe nuėjome į restoraną pavalgyti, man atnešė tokio dydžio patiekalą, kad pamaniau, jog užteks dviem.
Ir dabar, jei žinome, kad porcijos bus didelės, užsisakome vieną patiekalą dviem.
– Kaip apsiperkate? Kaip kyla kulinarinių idėjų?
– Mano vyrui patinka apsipirkinėti maisto parduotuvėse. Jis pasižiūri, kaip pasikeitė kainos, kokios akcijos. Netgi po kurio laiko atvažiavęs į Lietuvą jis gali pasakyti, kiek tas ar kitas produktas pabrango.
Bet į parduotuvę neiname su sąrašu, nesudarinėjame savaitės meniu. Dabar yra smidrų sezonas, tad žinau, kad reikės nuvažiuoti pas ūkininką jų nusipirkti, o ten dar prigriebsiu to ar ano. Man patinka, kad Vokietijoje galima nusipirkti produktų tiesiai iš ūkininkų. Stengiuosi juos palaikyti. Perku iš jų kiaušinius, daržoves, mėsą.
Marinuodama vištos krūtinėlę užpilu ją degtine, kad apsemtų, ir padedu į šaldytuvą. Taip mėsa dezinfekuojasi. Ji taip gali stovėti kelias dienas. Kai susiruošiu gaminti, nupilu degtinę, apibarstau prieskoniais, druska. Degtinė vištienos skonio nepakeičia. Mėsa pasidaro lengvai plėšoma.
Kitą kartą nusiperku kilogramą lašišos filė, ją užpilu džinu, kiti pila brendžio, galima ir degtinės pilti, po to įdedu rudojo cukraus, rupios druskos, krapų ir užmarinuoju.
– O kokio patiekalo ar produkto nemėgstate?
– Beveik visai nevalgau kiaulienos ir labai riebių patiekalų nemėgstu. Dar jei man kas pasiūlytų varlių šlaunelių, atsisakyčiau. Gal prieš 20 metų lankiausi Prancūzijoje, gyvenau penkių žvaigždučių viešbutyje ir ten paragavau varlių šlaunelių. Apsinuodijau ir siaubingai sirgau dvi dienas.
Kadaise mačiau laidą, kur rodė žmones, valgančius įvairius vabzdžius. Sakė, kad tai baltymai, labai sveika, bet aš negalėčiau to valgyti net dėl sveikatos.
Estetika man labai svarbi. Geriau liksiu nevalgiusi negu rinksiuosi, kas man kelia pasibjaurėjimą. Aišku, pasitaiko ekstremalių situacijų, kuriose turi rinktis tarp gyvybės ir mirties. Uwe niekas neįsiūlytų vidinių gyvūno organų, tokių kaip inkstai, kepenys, liežuvis.
– Kai grįžtate į Lietuvą, ko labiausiai būnate pasiilgusi?
– Žinoma, kad cepelinų. Ir Uwe juos labai mėgsta. Keletą kartų Vokietijoje gaminau cepelinus, bet nelabai pavyko. Nors net krakmolo iš Lietuvos parsivežiau. Vokietijoje yra daugybė bulvių rūšių, bet jos kitokios nei Lietuvoje.
Nors su Uwe dietų nesilaikome, stengiamės valgyti sveikai. Kartą nupirkau desertui granolos, tačiau pamiršau pažiūrėti, kas parašyta etiketėje. Uwe paskaitė ir pasakė, kad nevalgys, nes ten labai daug cukraus. Mes visada stengiamės žiūrėti, kiek produktuose yra cukraus, kalorijų, kitokių priedų.
Šiaip esu saldumynų mėgėja. Jeigu užsimanau pasmaguriauti, pasiimu saldainį su kokosų drožlių pabarstukais, o paskui galvoju, kur kuo toliau nuo savęs paslėpti dėžutę su saldainiais.
