Tad nuo ko viskas prasidėjo. Vykdami į Vilnių turėjome planą ne tik po senamiestį pasivaikščioti, bet ir papietauti kokiame restorane.
Kažkokio konkretaus restorano nebuvome numatę – nutarėme užsukti į vieną iš mielesnių, kuris pasitaikys braidžiojant po Vilniaus senamiestį.
Gal kokį pusvalandį pasivaikščioję priėjome turkiško maisto restoranėlį „Ala Turka“.
Žinoma, kad nustebau sostinės senamiestyje pamatęs kažką panašaus į kebabinę. Pamaniau – arba vilniečių pajamos sumažėjusios, kad kebabinės dygsta miesto centre, arba kebabai labai skanūs, ir jų šeimininkai labai drąsūs, kad išgali senamiestyje patalpas išsinuomoti.
Ilgai įkalbinėti Katinienės užsukti tik apsižiūrėti nereikėjo – ji puikiai žino, koks aš neabejingas turkiškai virtuvei.
Lyg nujausdama, kad galiu įkalbinėti ją likti išbandyti patiekalų, ji nusprendė manęs palaukti lauke, kol aš, greitai užlėkęs vidun, numalšinsiu smalsumą viską paskanavęs akimis.
Viduje ilgai neužsibuvau – pakako žvilgtelėti į iešmą, ant kurio sukosi jautienos mėsa, ir lyg paveiktas kokių tai magiškų dujų, kurios sklido iš meniu, transliuojamo TV ekrane, pats to nesuprasdamas užsakiau net keletą patiekalų. Ištaręs, kad tuoj atsivesiu kompaniją, išlėkiau ieškoti Katinienės.
Toks mano akibrokštas jai nepatiko. Liaudiškai tariant, tai ją įsiutino, pamačiau kaip pasišiaušė Katinienės ketera, ir jei būčiau tuo momentu žiūrėjęs jai tiesiai į akis, būčiau akimirksniu išlydytas to deginančio pykčiu persmelkto žvilgsnio.
Mes abu pasižymime įnoringu charakteriu ir dažnai pasiginčijame, ypač dėl maisto. Tad palinkėjusi man skanių pietų ir pažadėjusi pasivaikščiojusi sugrįžti už valandos, nužingsniavo akmeniniu grindiniu...
Kas liko man? Mintyse sau pasakęs, kad ji niekur nedings, grįžau į restoranėlį. Kadangi viską buvau užsisakęs, vos mane pamatė grįžtantį, ėmėsi patiekalų gamybos.
Tiesa, užsakymą teko kiek pakoreguoti, į „Ala pietūs“ vietoje lavašo su mėsa paprašiau įtraukti atskirai užsakytą „Ala su halumiu“, nes vienam įveikti penkis patiekalus būtų sunku, tad sumažinau užsakymą iki keturių.
Kaip minėjau, turkiška virtuvė yra didžiausia mano silpnybė, tad pagalvojęs, jog dar rasiu būdų, kaip išpirkti kaltę prieš Katinienę, pradėjau mėgautis maisto gaminimo eiga.
Pirmus pagamino du patiekalus lavaše. Buvau užsakęs vieną su mėsa, o kitą – su falafeliais ir daržovėmis, nes falafelius labai mėgsta Katinienė.
O kadangi ji, pasipusčiusi uodegą, nužygiavo savo keliais, jai užsakytą lavašą gavau valgyti aš.
Jei būčiau vegetaras, šį suktinuką vertinčiau aukštu balu: geras daržovių, papildančių falafelius, derinys, saikingas kiekis padažo. Jis nevarvėjo per rankas ir alkūnes, kaip pasitaiko kitose kebabinėse, bet jo buvo pakankamai, kad ingredientai lavašo viduje nebūtų sprangūs.
Tad po poros kąsnių pasidžiaugęs, kad ir vegetarams čia yra ko užkąsti, padėjęs lavašą į šoną prisitraukiau arčiau savęs „Ala kompleksą“. Gurkštelėjęs kelis gurkšnius gazuoto, bet nelabai sveiko gėrimo, ėmiausi lavašo su jautiena.
Iškart pasakysiu, kad nuliūdino kartu patiektos bulvytės. Mano nuomone, jos buvo kiek perkeptos. Bet kadangi manęs be dviejų patiekalų laukė dar du, tai stipriai to nesureikšminęs atsikandau lavašo su mėsa.
O tai buvo skonių jūra, kuri užlieja valgant tikrą, kiek pamarinuotą jautienos kebabą. Kaip ir pirmame kebabe, taip ir šiame padažų buvo tiek, kiek reikia, kad kebabas jame neplauktų, bet ir nebūtų lyg išdžiūvusi žemė. O svarbiausia – ne salotos jame dominavo, o mėsa.
Po kelių šaukštų lęšių sriubos aš vienu metu pagalvojau, kad sėdžiu vienoje iš Stambulo gatvelių. Nes panašią lešių sriubą valgydavau ten nuklydęs į mažyčius atokesnius restoranėlius, į kuriuos turistai retai užsuka. Bet pro restoranėlio langus praeinančios ir garsiai lietuviškai kalbančios moterėlės tą jausmą greit pradangino.
Reikėjo matyti darbuotojo veidą, kuris, ruošdamas du kitus patiekalus ir matydamas, kaip fotografuoju gamybos procesą, greičiausiai galvojo apie tai, kaip aš tuos du patiekalus suvalgysiu.
Nors iš pirmo žvilgsnio paskutiniai du patiekalai išvaizda panašūs, jie turi kelis esminius skirtumus, kurie jiems suteikia savito skonio.
„Ala iskander“ kebabo mėsa suguldyta ant pjaustytos turkiškos duonelės, ir visa tai gausiai gardinta padažais. Kartu patiekiamas jogurtas, ant kurio – prieskoniais gardinti pomidorai.
Nors prie šio patiekalo patiekiami ir įrankiai, niekam nematant aš mėgstu tokius patiekalus valgyti laikant rankomis. Duonelę kartu su mėsa brūkštelint per jogurtą, kartu pakabinant pomidoro.
Ir tada skonių receptorius užlieja tokia skirtingų poskonių gama, po kurios prisiminus kažkur klaidžiojančią Katinienę apima dvejopi jausmai. Vieni pasąmonę džiugina naujais skonių atradimais, kiti įneša liūdesio dėl alkanos kažkur slampinėjančios piktos Katinienės.
Žvelgdamas į „Ala lėkštėje“ aš jutau nugarą varstantį patiekalus gaminusio restorano darbuotojo žvilgsnį. Nenorėdamas jo nuliūdinti sukaupiau paskutines jėgas, kurios padėjo atrasti laisvą kertelę skrandyje, į kurią aš norėjau patalpinti dar kažkiek ir šio patiekalo.
Kaip ir minėjau, patiekalai lyg ir panašūs, bet pagardai ir padažai kiek skiriasi. Šiame kebabe jautiena buvo nugulusi ant gruzdintų bulvyčių. Paėmęs vieną iš bulvyčių aš supratau, kodėl jie perkepa bulvytes. Jei jos būtų bent vos vos neperkeptos, dulėdamos po karšta mėsa ir gavusios karštų padažų, jos greičiau suminkštėtų ir virstų vientisa mase. Bet dabar jos sugebėjo išlaikyti nelabai pakitusią tekstūrą. Nuo karščio tik šiek tiek suminkštėjusios iki tinkamos tekstūros, kokios ir norėjosi prie „Ala komplekso“.
Jei valgant „Ala turka“ jogurtas kiek nuramindavo prieskonių intensyvumą, tai „Ala lėkštėje“ atvirkščiai – pomidorų, salotų, raugintų agurkų ir svogūnų garnyras jį tik labiau išryškindavo.
Reziumuoju. Jei nesikabinėti prie bulvyčių, tai vienintelis, ką siūlyčiau „Ala Turka“, – tai pradėti gaminti airaną patiems. Nors panašiai šį gėrimą patiekia ir daugelyje Turkijos restoranėlių, bet būdamas Turkijoje grįždavau tik ten, kur airanas būdavo vietinės gamybos. Bet kadangi Lietuvoje su turkiška virtuve taip pat prastai, kaip su gerais orais, tai būdamas Vilniuje, aš čia užsuksiu pavalgyti, net jei ir vėl teks susipykti su Katiniene.
Apibendrindamas visus skanautus patiekalus, aš nelabai turiu su kuo juos palyginti Lietuvoje. Nes žinau tik vieną turkiško maisto restoraną Klaipėdoje ir kažką panašaus gaminančią kebabinę Kaune.
Tad „Ala turka“ – išties vienas iš geriausių restoranų, atstovaujančių turkišką virtuvę Lietuvoje.
Pamatęs grįžtančią Katinienę išlėkiau jos pasitikti ir pamiršau palikti lipduką, kuris atspindi mano aukštą vertinimą. Tad 5/5, ir aš čia dar sugrįšiu – jei ne pavalgyti, tai bent palikti aukštą vertinimą atspindintį lipduką.
