Ne kartą internetinėje erdvėje matydamas Drevernoje išsirikiavusių namelių nuotraukas, kažkodėl vis prisimindavau Maldyvus.
Skiriasi tik vandens skaidrumas, o vanduo – neatsiejama tiek Maldyvų, tiek Drevernos namelių peizažo dalis.
Bet norint pasivaikščioti gamtoje, pirma reikia nuraminti du išalkusius organizmus. Tad abipusiu sutarimu su Katiniene tiesiu taikymu pasukame į kavinę-restoraną „Drevernos uostas“.
Sunkiausia apsispręsti, kur atsisėsti pietų, yra tada, kai restoranas yra visiškai tuščias, ir visi staleliai laisvi.
Neaišku, kiek dar būtume ieškoję paties jaukiausio stalelio, jei prie mūsų nebūtų priėjusi padavėja su meniu, tad jos dėmesys, galima sakyti, ir padėjo mums greičiau apsispręsti.
Peržvelgęs meniu, pagalvojau kad pasirinkimas jame, kaip restoranui, turinčiam tiek daug stalelių, gal ir per didelis.
Bet mums išsirinkus sriubas ir priėjus padavėjai padėti išsirinkti pagrindinius patiekalus, supratau, kad meniu didelis tik popieriuje, realybėje iš pagrindinių patiekalų nėra vos ne kas antro.
Išgirdus, kad daugelio patiekalų šiuo metu nėra dėl keičiamo meniu, mano nuostabos tai nė kiek nesumažino.
Suprantu – dar ne sezonas, ir sezono metu tokių „skylių“ meniu greičiausiai nebus, bet jei ne sezono metu svečių srautas keliskart mažesnis, gal reikėtų pagalvoti apie du meniu, iš kurių vienas būtų ženkliai mažesnis ir pritaikytas merdėjimo periodui.
Išsirinkę pagrindinius patiekalus gana greitai sulaukėme ir sriubų. Tai manęs nenustebino – labiau būtų nustebinę, jei tuščiame restorane būtų tekę ilgai laukti, kol pašildys sriubas.
Ką jau ką, bet žuvienę moka virti šiuose kraštuose. Pasakiškai skanus sultinys, margintas daržovėmis, žuvies gabaliukais ir net viduryje lėkštės prisnūdusiu vėžiuku.
Viena, kas man nepatiko – tai, kad žuvis sriuboje buvo su kaulais. Darydami tokius „meninius“ kūrinius virtuvės darbuotojai, galvodami apie estetinį vaizdelį lėkštėje, tuo pačiu metu turėtų pagalvoti ir apie tai, kaip šią žuvį valgys klientas.
Kaip tą žuvį sriubos lėkštėje šaukštu pašalinti nuo kaulų? O gal į sriubą panardinti ir pirštus? Ir kur sudėti kaulus bei žuvies odą?
Ką jau ką, bet aš, Katinas, turiu gerą uoslę, ir Katinienė neleis sumeluoti, kad net nepanardinęs šaukšto į „Čili“ sriubą pasakiau, jog ji bus rūgšti.
Ir tai pasitvirtino po pirmojo sriubos šaukšto. Visą skonį buvo užgožusi rūgštelė, kuri ir sugadino gana gerai paruoštą sriubą. Puikiai pertrinta sriuba, neperkepta malta mėsa, geras aštrumo poskonis – ir visa tai žudanti pomidorų pastos rūgštelė, kuriai nugesinti virėjas greičiausiai pamiršo įdėti šiek tiek cukraus.
Bet kai už lango taip tvieskia pavasarinė saulutė, tai net neabejoju, kad viręs sriubą bus įsimylėjęs. O įsimylėjėliams gyvenimas ir taip saldus, tai dėl to apie cukrų greičiausiai ir buvo pamiršta.
Bet paaiškinus padavėjai, kodėl nevalgau sriubos ir jai sugrįžus su karštais, sužinojau, kad virtuvė savo kaltę pripažino, ir sriuba sąskaitoje nefigūruos.
Padėkojęs padavėjai už supratingumą, pradėjau analizuoti mums patiektus pagrindinius patiekalus.
Ir čia prisiminiau vieną iš sovietų sąjungos vadovų Chruščiovą, kuris bandė į tuometinės sąjungos žemės ūkį įvesti kukurūzų kultūrą. Panašiai šiuo metu kažkas į Lietuvos rinką bando įvesti saldžiąsias bulves.
Nežinau, kaip jiems pavyksta įtikinti restoranų darbuotojus, kad saldžiosios bulvės tinka prie visų patiekalų, bet matydamas jas prie žuvies turiu pasakyti, kad man jos čia išvis nedera.
Čia panašiai kaip merginai lėkti dideliu greičiu motociklu apsirengus plonytėlę suknelę, kuri plevėsuodama į visas puses patraukia praeivių dėmesį, bet trukdo jai pačiai matyti važiuojamąją dalį.
Panašiai ir su saldžiomis bulvėmis – lėkštėje bendro vaizdo ir negadina, bet tas jų saldumas čia nei į tvorą, nei į mietą.
Bet bulvės buvo iškeptos gerai, kaip ir abi mums patiektos žuvys.
Matydamas burbuliukais nusėtą odelę, bandysiu spėti, kad bukasnukė pompana buvo kepta gruzdintuvėje. Bet jei ir taip, žuvis buvo kepta šviežiame aliejuje, ir pjūviai padaryti teisingai ją įpjaunant.
Ne ką prasčiau buvo iškepta ir sterko filė. Abi žuvys minimaliai gardintos prieskoniais. Būtent tiek prieskonių, kad jie tik papildytų, bet neužgožtų pačios žuvies skonio.
Prie sterko filė buvo patiektos keptos daržovės su pievagrybiais, ir dar kartą bandysiu spėti, kad jos taip pat buvo keptos gruzdintuvėje – šį kartą tai man pasufleravo didesnis aliejaus kiekis ant pačių daržovių, ko kepant daržoves ant grotelių neturėtų būti.
Bendrai abu patiekalai patiekti gražiai, lėkščių kraštai švarūs, nenuteplioti.
O kad Katinienė nebandytų sukūsti, užsakiau jai obuolių pyrago. Karštas obuolių pyragas su ledais buvo puikus pasirinkimas paskutiniam pietų akordui.
Reziumuoju. Pavasariui atėjus aš jaučiu, kad kiek suskystėju, ir į klaidas, kurias žiemą vertindavau griežčiau, pakaitinus saulutei pradedu žiūrėti kiek atlaidžiau.
Bet jei tą pustuštį restorano meniu aš gal ir galėčiau pamiršti, nurašydamas tai sezoniškumui, tai rūgščios sriubos aš nepateisinsiu net plieskiant pusiaujo kaitrumo saulei. Nes man protu nesuvokiama, kaip gamindami sriubas virėjai jų neskanauja, o jei paskanavo, tai numojo ranka – ai, šiandien sueis?
Bet vertindamas vietą, jaukų interjerą, malonų padavėjos bendravimą viso apsilankymo metu bei kitus vykusius patiekalus, rašau kavinei-restoranui „Drevernos uostas“ 4/5.
Ir baigdamas noriu rekomenduoti restorano virtuvės šefui: jei išties keičiate meniu, tai saldžiąsias bulves perkelkite prie kitų garnyrų, kuriuos siūlote pasirinkti, o iš ten atkelkite kruopas kaip pagrindinį garnyrą. Tada tie, kam gyvenimas kartus, galės patys užsisakyti ir gyvenimą pasaldinti saldžiosiomis bulvėmis.
