Kaune gimusi ir augusi Jurga seniai mėgsta gaminti. Tačiau moters kulinarinis talentas ypač atsiskleidė, kai po sunkios ligos jai buvo pripažintas neįgalumas. Dirbti negalinčios J.Medžionienės kasdienybė ėmė suktis namuose ir ji pradėjo galvoti, kaip praskaidrinti laiko tėkmę.
Tuomet dar atsirado įkvėpėjas ir bendramintis gyvenimo partneris I.Henriksenas. Vyras – profesionalus kulinaras, daug metų dirbęs įvairiuose Oslo restoranuose, bet dėl neįgalumo savo mėgstamo darbo buvo priverstas atsisakyti.
„Dabar mes su Inge daug laiko praleidžiame namuose. Jo kulinarinė patirtis, apie maistą įgytos žinios niekur nedingo, aš daug iš jo išmokau. Maisto gamyba man tapo didžiausiu pomėgiu. Niekada nebūsiu profesionali kulinarė, bet moku daugiau nei įprasta namų šeimininkė“, – sakė tinklaraščio „Skanios istorijos“ įkūrėja J.Medžionienė.
– Kaip atsidūrėte Norvegijoje?
– Istorijos pradžia – banali. Kai 2008 metais ištiko pasaulinė ekonominė krizė ir Lietuvoje gerų darbo prognozių nebuvo žadama, išvykau sotesnės duonos ieškoti svetur. Ir pradžių atsidūriau Norvegijos šiaurėje, Trumsės mieste. Ten praleidau pusantrų metų. Paskui kažkurį laiką gyvenau Bardufose – gražiame kariniame miestelyje.
Galiausiai persikėliau į šalies pietus, kur gyvenu iki šiol. Kol nemokėjau norvegų kalbos, dirbau paslaugų sferoje, vėliau išbandžiau įvairias veiklas – savivaldybėje, baldų pramonės, statybos įmonėse, mokykloje mokiau vaikus lietuvių kalbos.
Su dabartiniu partneriu susipažinau per savo kaimyną. Jie buvo geriausi draugai. Mes kartu su Inge po vienu stogu – septyneri metai, o pažįstami gal jau dvylika.
– Ar meilė užgimė per kulinariją?
– Mums patiko bendrauti. Jis atvažiuodavo pas savo draugą, ten dažnai susitikdavome, kaimynas – labai vaišingas ir draugiškas žmogus.
Mes daug valandų praleisdavome kalbėdamiesi įvairiomis temomis.
– O kuris kuriam pirmas kažką skanaus pagamino?
– Pirmas mane palepino Inge. Tai buvo norvegiškas patiekalas – troškinys su ėriena. Rudenį pas mus būna ėrienos sezonas ir mėsa yra ganėtinai pigi. Tada aš kažką pagaminau, paskui vėl Inge pasireiškė. Į svečius pasikviesdavome savo kaimyną, mūsų piršlį.
Ragaudama Inge pagamintus patiekalus, domėdamasi receptūromis užsikrėčiau maisto gaminimo magija. Man viskas buvo įdomu, klausinėdavau, ką ir kodėl jis deda į vieną ar kitą patiekalą, sužinojau daug kulinarinių paslapčių.
Jis nuostabiai paruošia žuvį. Aš nemokėjau skaniai gaminti žuvies patiekalų tol, kol nepamačiau, kaip tai daro Inge.
Inge kilęs iš Norvegijos šiaurės, o ten daug žuvų. Jo mama labai skaniai gamindavo. Jis yra išsaugojęs savo šeimos senuosius receptus. Neretai Inge man papasakoja tų receptų kilmę, pasidalina istorijomis, kaip augo ir ką valgė būdamas mažas. Norvegija, kol joje buvo aptikta naftos, buvo skurdi šalis, vietos žmonių pagrindinis maistas buvo žuvis.
– Ar tai, ką gaminsite, planuojate iš anksto?
– Dažniausiai valgiaraštį planuojame savaitei į priekį. Kadangi gyvename kaime, mums iki parduotuvės reikia važiuoti. Pasidarome sąrašą reikalingiausių pirkinių, tačiau kreipiame dėmesį ir į akcijas. Jei tam tikros rūšies mėsai yra nuolaida, mes jos nusiperkame ir sugalvojame, ką gaminsime.
Gyvename gražioje kalnuotoje vietovėje prie miško, šalia tyvuliuoja du ežerai. Miške daug grybų, uogų, kasdien voverės atšuoliuoja prie mūsų namų, mes joms paliekame skanėstų. Artimiausi kaimynai gyvena už 300 metrų.
Klimatas panašus kaip Lietuvoje, tik čia trimis savaitėmis viskas vėliau nei gimtinėje. Norvegijoje miesteliai yra maži.
Iki Oslo mums 70 kilometrų kelio, o iki Tionsbergo, seniausio Norvegijos miesto, – 50 minučių kelio.
– Ar turite ūkį, laikote gyvulių?
– Gyvulių neauginame, nėra tiek sveikatos, bet turime katiną Olavą, kuris yra tikra žvaigždė. Labai meilus, aš jį parodau nuotraukose, vaizdo įrašuose pasakodama kulinarines istorijas. Neretai atrodo, kad žmonės laukia ne tiek mano patiekalų, kiek katino nuotykių.
Olavo motina buvo rusų mėlynoji, jis panašus į ją, tačiau tėvas buvo negrynaveislis ir nežinia kas toks. Olavas – labai protingas, kažkiek šuniško charakterio. Mes kartu einame pasivaikščioti, jam nereikia pavadėlio, visada ir taip laikosi šalia. Nueiname ir į mišką – aš grybauju, o jis aplink sukiojasi. Katinas nėra mūsų patiekalų degustuotojas, jis supranta, kas galima ir kas ne, ant stalo niekada nelipa. Bet mėgsta būti kompanijos siela.
– Ar Inge patinka lietuviška virtuvė?
– Inge labai mėgsta barščius, balandėlius. Norvegai irgi turi panašius balandėlius, juos vadina kopūstų suktinukais, į patiekalą morkų nededa, bet patiekia su baltu padažu ir virtomis bulvėmis.
Iš saldumynų Inge mėgsta „Tinginį“. Mat šokoladas, šokoladiniai pyragai Norvegijoje labai populiarūs. Bet medaus pyragas ar tortas jam simpatijų nekelia. Norvegams jis per riebus ir per sotus.
Taip pat Inge nemėgsta bulvinių patiekalų, jam nepatinka tarkių tirštumas, nors Norvegijoje yra panašus patiekalas į mūsų cepelinus.
Ten bulvių tarkiai maišomi su miltais, o ne su virtomis bulvėmis. Suformuoti kukuliai išverdami ir patiekiami su rūkyta, dažniausiai virta mėsa, padažu. Bet aš tų kukulių nelabai mėgstu. Jau geriau renkuosi cepelinus.
Inge nemėgsta ir šaltibarščių. Jam nepatinka kefyras. Beje, ne vienam jo draugui norvegui nepatiko šaltibarščiai.
– Kas jums iš norvegiškų patiekalų patinka, o kas ne?
– Man patinka beveik viskas. Norvegų virtuvė panaši į lietuvių. Ta pati klimato juosta. Čia auga tos pačios daržovės kaip ir pas mus. Man patinka populiarus patiekalas aviena kopūste. Bet grietinės košės iki šiol neišdrįstu paragauti.
Čia labai skanus kalėdinis desertas iš ryžių košės. Nesu kruopų mėgėja, bet ta košė pribloškiamai skani. Ji patiekiama dviem būdais. Vieną dieną ji valgoma su cukrumi ir cinamonu, o kitą iš likučio padaromas ryžių kremas, įpilama grietinėlės ir patiekiama su uogomis. Tai košei pagaminti naudojami apvalūs ryžiai, juos reikia virti apie valandą piene, todėl pavyksta išgauti tokį glotnumą.
– Ar maisto kainos Norvegijoje ir Lietuvoje labai skiriasi?
– Norvegijoje ir atlyginimai gerokai didesni, ir išlaidos. Be abejo, kainos čia kur kas didesnės. Bet kiaušiniai, pieno produktai kainuoja panašiai.
Pastaruoju metu duonos kainos stipriai sukilusios, labiau apsimoka kepti namuose. Aš kartais kepu. Ilgą laiką kepiau plikytą duoną, vaišindavau drauges. Pastaruoju metu nelabai galiu valgyti duonos produktų, tai nustojau ją kepti.
Jei ko nors užsimanau ir negaliu nusipirkti parduotuvėje, nebijau eksperimentuoti. Iš pradžių išmokau pasigaminti baltą sūrį. Niekada nemaniau, kad iš pirktinio pieno gali pavykti.
Nusipirkau paties riebiausio pieno, ir viskas puikiai pavyko. Tada iš kažkur sužinojau, kad ir rūgpienio galima pasigaminti naudojant riebiausią pieną, kefyrą. Netgi kastinį esu sukusi iš riebios grietinės. Ir naminę mocarelą moku pagaminti.
– Ar parduotuvėje stengiatės nagrinėti produkto sudėtį etiketėje?
– Kartais atkreipiu dėmesį. Norvegijoje mes turime mažesnį maisto prekių pasirinkimą nei Lietuvoje.
Taip yra todėl, kad norvegai nelabai nori įvežtinių prekių, nors pastaruoju metu asortimentas vis labiau plečiasi. Čia vietos prekės gana kokybiškos.
O vietinių gamintojų nėra daug, pavyzdžiui, pieno produktus gamina pora įmonių.
Mėsa Norvegijoje kokybiška, čia uždrausta gyvulius šerti antibiotikais, avys laisvai ganosi ne tik pievose, bet ir kalnuose. Todėl gyvulių mėsa skani ir sezono metu nebrangi.
Kokių nors apribojimų maistui sau netaikau. Tik Inge netoleruoja laktozės, tad jam perkame pieno produktus be jos. Abu esame mėsavalgiai, tačiau stengiamės bent kartą per savaitę valgyti žuvies.
– Kur ją perkate?
– Norvegijoje nėra maisto prekių turgų, man dėl to labai apmaudu. Dažniausiai apsiperkame vienoje brangesnių parduotuvių, ten žuvies skyriuje galima gauti labai kokybiškos šviežios žuvies.
Antradieniais būna taikoma 30 procentų nuolaida. Nors žuvis brangi, Inge, profesionalus virėjas, žino, kokia maždaug turi būti viena žuvies porcija. Mes nusiperkame tiek, kiek per vieną kartą galime suvalgyti.
– Kokie jųdviejų su gyvenimo draugu gaminami firminiai patiekalai?
– Ypač skani virta žuvis. Anksčiau nebūčiau pamaniusi, kad kada nors valgysiu virtą žuvį. Bet kai Inge pagamina, būna be galo skanu. Klasikinis norvegiškas patiekalas lašiša arba upėtakis – tiek kepti, tiek virti – su agurkų salotomis ir virtomis bulvėmis su grietine. Tai – Inge puikiai pavykstantis valgis.
O man gerai sekasi gaminti įvairius troškinius. Lietuviškus bulvinius patiekalus tik pati sau gaminu.
Dar balta mišrainė vyrui nepatinka, nors Norvegijoje yra labai į ją panaši bulvių mišrainė. Inge jas labai skaniai ruošia, bet ne su majonezu, o su garstyčiomis ir aliejumi.
– Kuris virtuvėje sukasi greičiau, kuris labiau improvizuoja, kuris gamindamas kelia didesnę netvarką?
– Kai Inge gamina, sukrauna kalnus indų. Aš būnu jo pagalbininkė. Viską surenku, pavalau, ačiū Dievui, turime indaplovę.
O aš mėgstu, kad darbastalis visada būtų švarus. Gaminimo greitis priklauso nuo pasirinkto patiekalo.
Aš renkuosi gaminti gerus, tačiau paprastai paruošiamus valgius. Kaip Inge sako – jei moki pagrindinius kulinarijos principus, gali eksperimentuoti. Ir aš drąsiai eksperimentuoju.
Nepasakyčiau, kad mano patiekalai sudėtingi, jie labiau išskirtiniai. Ir vyras mėgsta eksperimentuoti. Savo kulinariniais gaminiais beveik niekada nenusiviliame. Mėgstame žiūrėti kulinarines laidas, pasinaudojame pasiūlymais, idėjomis. Namuose daug diskutuojame apie maistą.
– Kaip jūsų dienoje paskirstyti valgymai?
– Daugiausia dėmesio skiriame pietums. Jie yra vėlyvi, apie ketvirtą valandą popiet. Norvegai net tokio žodžio kaip vakarienė neturi. Sako: vakaro maistas. Tuomet tiesiog ko nors užkandi. Pusryčiams dažniausiai valgomi patiekalai iš kiaušinių.
– Kokių produktų visada būtų galima rasti jūsų namuose?
– Visada yra pieno produktų, bulvių, turiu įvairių paruoštukų, nes vasarą ir rudenį daug prisikonservuoju, prisišaldau. Pernai miške buvo daug grybų, aš juos nešiau pintinėmis. Džiovinau ir šaldžiau. Anksčiau Norvegijoje nebuvo populiaru grybauti, bet prasidėjus pandemijai žmonių įpročiai pasikeitė.
Jaunystėje nebuvau grybautoja, lengvai galėdavau pasiklysti miške. Bet kuo toliau, tuo dažniau abu su vyru einame į mišką. Turime nusipirkę kelias knygas apie grybus.
– O kokių uogų randate?
– Daug mėlynių, bruknių, ypač šiaurėje. Bruknės Skandinavijoje labai populiarios.
Prie mėsos patiekalų dažnai patiekiamas bruknių padažas. Praėjusią vasarą labai užderėjo trešnės. Jos auga prie mūsų namų, truputį sulaukėjusios, nedidelės, bet labai saldžios.
Pernai pasisodinome du krūmelius raudonųjų ir juodųjų serbentų. Tikimės šiemet kelias uogas užsiauginti. Prieskoninių žolelių visą laiką turiu ant palangės, o šiltuoju sezonu jos auga lauke. Auginu pomidorus, cukinijas, pernai agurkų buvo menkas derlius. Didelio daržo neturiu, visko pasisodinu po truputį.
Bulves perkame parduotuvėse, jų labai daug rūšių, prie visų yra aprašymai. Netgi būna parašyta, kad šitos tinka virti, o šitos – labiau kepti.
Iš lietuviškų produktų pasiilgstu „Daktariškos“ dešros su lašinukais. Norvegijoje tokios nėra. Dažniausiai noriu paprastų valgių, nes sudėtingesnius ir pati galiu pasidaryti.
Chala
Reikės:
- 50 g šviežių mielių (arba 14 g sausų)
- 200 ml šilto vandens
- 80 g cukraus
- 4 kiaušinių
- 100 ml alyvuogių aliejaus
- 1 a. š. druskos
- 850 g kvietinių miltų
Aptepti, papuošti reikės:
- 1 kiaušinio
- 1 v. š. pieno
- 4 v. š. sezamų sėklų
Vandenį sumaišykite su cukrumi ir mielėmis. Palaikykite 5 min. Lengvai išplakite kiaušinius, supilkite aliejų, sumaišykite su mielėmis. Įsijokite šiek tiek miltų ir druską. Viską sumaišykite. Įsijokite likusius miltus ir užmaišykite tešlą. Aš kombainu maišau apie 5 min. lėtu režimu.
Tešlą uždenkite rankšluostėliu ir kildinkite apie 1 val. Tešlą dėkite ant šiek tiek miltais barstyto paviršiaus ir padalinkite į 2 dalis. Kiekvieną dalį padalinkite į 3 išilgas dalis. Iš jų supinkite 2 kepalėlius baltos duonos.
Pakildinkite uždengę dar 30 min. Aptepkite kiaušinio ir pieno plakiniu, apibarstykite sezamų sėklomis. Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. Prieš pjaustydami duoną atvėsinkite. Ji puikiai tinka ir šaldyti.
