Aplankė užeigą Žemaitijos viduryje: „Vasarą laukia dar liūdnesnis vaizdelis“

2023 m. balandžio 19 d. 19:26
Riebus katinas
Kadangi Katinienė po mano paskutinės apžvalgos vis dar rodo ožius ir atsisako su manim vykti kur pietauti, įvertinti naujos vietos aš pasikviečiau savo tėvelius.
Daugiau nuotraukų (44)
Ir važiuodamas su jais į Plungės rajone esančią „Šalia kelio karčema“ supratau, kad tokia išvyka nušausiu du zuikius vienu šūviu. Ir tėveliams dieną praskaidrinsiu, ir jie man padės įvertinti maitinimo įstaigą. Nes pasigirsta kalbos, kad mes su Katiniene tiek visko jau aplankę ir „išpindėję“, kad per daug prie visko kabinėjamės.
Tad šį kartą vertinimas bus dviejų komisijų. Vienai atstovausiu aš, o kitai – mano tėveliai. Ir pažiūrėsime, ar nuomonės stipriai išsiskirs. 
Jei neklystu, paskutinį kartą „Karčemoje“ buvome prieš gerus 5 metus. O užėjus vidun ir nužvelgus interjerą atrodo, kad buvome vakar. Jei neklystu, niekas nepasikeitę, ir jei mano atmintis nešlubuoja, net staltiesės ant stalų tos pačios...
Laiką vizitui pasirinkome, kada tikėtina rasti mažiausiai lankytojų, darbo dieną gerokai po tradicinių dienos pietų. Kaip ir tikėjomės, užeigą radome pustuštę.
Idealiausias laikas testuoti maitinimo įstaigą yra tada, kada joje mažai svečių – tuomet virtuvės darbuotojai gali neskubėti ir pridaryti mažiau klaidų.
Meniu taip pat nelabai pakitęs, pakitusios tik kainos. Bet jos kilo visur, čia jos irgi šoktelėjo, sakyčiau, ženkliai.
Kadangi atvažiavome gerai praalkę, ilgai nesirinkome ir užsisakėme gan greitai. Pirma paprašome atnešti tris sriubas, po jų – tarpinius – silkę su karštomis bulvėmis ir kraujinius vėdarus. O suvalgę užsakytus patiekalus rinksimės pagrindinius.
Džiaugiuosi, kad šiuolaikinėmis technologijomis naudojasi ne tik didmiesčių maitinimo įstaigos, bet ir pakelės karčemos.
Padavėja prie stalo suveda užsakymą į delninuką, jis iškart atspausdinamas virtuvėje, ir virėjos kimba jį gaminti.
Liūdniausia, kad „Karčemoje“ tas naujoves įsisavino ne iki galo. Programėlė turi tokią funkciją, kuri padeda suplanuoti patiekalų gamybą virtuvėje. Bet „Karčemoje“ vienai padavėjai atnešus sriubas, o kitai iš paskos – silkę su karštomis bulvėmis, supratau, kad ne visas galimybes išnaudoja.
Valgydamas sriubą ir stebėdamas, kaip šąla bulvės prie silkės, prisiminiau šioje vietoje tinkantį posakį: skuba kaip nuogos į pirtį.
Kadangi prie vieno stalo sėdėjau su savo tėveliais, merkti savo šaukšto į jų lėkštę nebuvo didelis nusižengimas, nes kažkada gyvenant pas tėvus toks skanavimas buvo dažnas ir nekėlė kažkokių nemalonių pojūčių.
Įdomu buvo klausytis jų komentarų apie sriubas. Visi trys sutarėme vienbalsiai: lašišos sriubos sultinys ne tik buvo beveik be žuvies poskonio, bet, kaip mama išsireiškė, – kažkoks vandenėlis. Bet tai, kad sriuboje ji rado lašišos, paneigė mūsų pamąstymus, kad gal tai kokia kita sriuba, o ne žuvienė.
Aitriiųjų paprikų (čili) sriuba liko tik vos paragauta. Pakabinęs šaukštą ir pastūmęs lėkštę į šoną pagalvojau, kad aš išties „išpindėjęs“, bet kai man pritarė ir jos paskanavę tėvai, aš kažkiek net kiek apsidžiaugiau.
Bet ne dėl to, kad sriuba per silpna savo skoninėmis savybėmis, o dėl to, kad sugebu išlaikyti blaivią vertinimo kartelę, atitinkančią maitinimo įstaigos statusą.
Ir jei tai būtų aukšto lygio restoranas, aš abi šias sriubas būčiau gražinęs atgal į virtuvę. Bet kai esi karčemoje, gali jas suvalgyti, tačiau iki pagyrų joms toli.
Užtat šaltibarščiai komisijos patikrą praėjo puikiai. Kitaip ir būti negali. Gal ir gali karčemos virėjos nemokėti virti aitriųjų paprikų sriubos ar sodrios žuvienės, bet šaltibarščius turi mokėti gaminti kiekviena Lietuvos gaspadinė.
Nors bulvės prie silkės ir buvo atvėsusios, sprendžiant pagal tai, kaip greit ją suvalgė tėvelis, ji jam patiko, bet man asmeniškai pati silkė buvo praradusi skonį dėl acto marinate. Sutinku, kad marinuojant silkę actas neišvengiamas, bet ši man paskanavus pasirodė buvusi marinuota viename acte.
Kraujiniai vėdarai buvo patiekti iškart po sriubų – būtent tuo laiku tikėjomės kartu su jais sulaukti ir silkės su karštomis bulvėmis.
Nužvelgęs nemažą kiekį vėdarų, matydamas mane, vartantį meniu ir renkantį pagrindinius patiekalus, tėvukas, ištaręs, kad jam gal užteks ir vėdarų, susiaurino mūsų tolimesnį pasirinkimą iki dviejų patiekalų.
Liūdna, kad „Karčema“ iš paukštienos gali pasiūlyti tik vištieną. Bet įkalbėjęs mamą paragauti jaučio žando, sau užsisakiau kiaulienos didkepsnį.
Kol kepė užsakyti kepsniai, klausydamiesi tėvuko liaupsių vėdarams su mama gurkšnojome girą. Nors abi naminės duonos ir šaltalankių giros buvo skanios, aš, asmeniškai pirmą kartą paragavęs pastarosios, užsisakysiu jos dažniau. Ji man kiek mažiau saldi ir su lengva rūgštele.
Nežinau, kas sudarinėja „Karčemos“ virtuvėje patiekalų receptūras, bet tam, kas sudarinėjo jaučio žandų receptūrą, reikėtų nukapoti rankas.
Net šiuolaikinėse užeigose, kur pagrindinis visus patiekalus lygintis ingredientas yra gruzdintos bulvytės, virėjai žino, kad skaniausi jaučio žandai – patiekti su bulvių koše.
Kodėl taip sugadino patiekalą „Karčemos“ virėjai, man nuostaba. Negi sunku pasidomėti, su kuo konkreti mėsa geriau dera? O kodėl garnyrui buvo nuspręsta patiekti morkų bei kopūstų salotas, suprasite pažvelgę į man patiekto kiaulienos didkepsnio lėkštę.
Žinoma, kad valgant su gruzdintomis bulvytėmis jautienos žandai buvo sprangūs, ir padažas sodriems jautienos žandams mano skoniui buvo per riebus.
Kažkada rašiau apie garnyrą prie žandų, bet pasikartosiu, kad geriausiai prie šio patiekalo be jau minėtos bulvių košės tiktų švelnus, neprisodrintas prieskoniais padažas, o taip pat marinuotos daržovės, kurios amortizuotų sodrią jautieną.
Kadangi turiu su kuo lyginti, tai žvelgdamas į kiaulienos didkepsnį, prisiminiau garsią frazę iš filmo „Zero II“. Ten vienas iš filmo veikėjų, išgirdęs kiek policininkas nori už policininko uniformą, ištarė frazę, kuri jau tapusi kultinė, ir kuria žmonės pabrėžia kainos neatitikimą prekei.
Visų pirma lėkštėje gulėjo ne didkepsnis, nes didkepsnis – nuo žodžio „didelis“, o ne nuo „kepsnys“. Apie 200 g pigiausios kiaulienos, ne ką brangesnių daržovių po gerą valgomą šaukštą, po skiltelę agurko ir pomidoro, kelios jaunos gruzdintos bulvytės – su didžiausia pagarba „Karčemai“ – negali kainuoti 12 eurus.
Karčemos, užeigos ir kavinukės, negalinčios išsiskirti įmantriais poskoniais, turi klientus stebinti patiekalų dydžiais. Juolab, kad, kaip minėjau, šiame patiekale naudota tiek mėsa, tiek daržovės – pigiausios, lyginant su kitų galvijų mėsa ar kitomis daržovėmis.
Net jei pro šią karčemą kelias veda į Mažeikius, naftininkų miestą, kepsnys vis vien negali tiek kainuoti, nes jūs esate ne Palangoje Basanavičiaus gatvėje, o kažkur kaime šalia kelio. Ir čia atvyksta daugiausia vidutines pajamas gaunantys žmonės.
Bijau įsivaizduoti, kokio dydžio yra pusė šio patiekalo porcijos už 6 eurus. Greičiausiai su garnyru jis telpa arbatos puodelio polėkštėje.
Nieko nepaminėjau apie mus aptarnavusią padavėją. Jokių priekaištų jos darbui neturiu, išskyrus mažytę „kliurką“ per anksti patiekus silkę.
Nors pilvai buvo jau pilni, o mama jaučio žandų patiekalą buvo paprašiusi supakuoti išsinešti, padavėja mus įkalbėjo paskanauti desertų – ir tai džiugu.
Tad jau ne pirmą kartą skanauti vietinės gamybos šaltalankių pasakiški ledai ir ne ką prastesnis obuolių pyragas, kurį, deja, prieš patiekiant virtuvė persistengė bešildydama. Mama, liaudiškai tariant, po pirmo pyrago kąsnio nusidegino liežuvį.
Reziumuoju. Su paliktais arbatpinigiais skaičiuojant trise pravalgėme kiek daugiau kaip 70 eurų. Gal suma būtų buvusi kiek didesnė, jei būtume užsakę ne po pusę porcijos sriubos ir silkės, bet pilnas. Bet greičiausiai kaip nujausdamas, kad jos nėra to vertos, užsakiau mažesnius kiekius.
Bet štai vertinant mūsų požiūriai su tėveliais išsiskyrė: jie siūlė vertinti 4/5. Mano nuomone, toks balas šį kartą „Karčemai“ būtų per aukštas, aš vertinu 3/5.
Kalbant apie kainas, skirtingai nei mano tėveliai, aš esu aplankęs daug įstaigų ir turiu su kuo lyginti. Ir lyginant su panašaus lygio baru Šilutėje – ten ir porcijos didesnės, ir kainos mažesnės, ir maistas bent jau man skanesnis.
Pastebiu tendenciją, kad augant maitinimo įstaigos populiarumui, pradeda mažėti porcijos, augti patiekalų kainos ir prastėti patiekalų skonis.
Džiugu, kad bent duonos skonis nepakitęs, tad du kepaliukus pasiėmėme su savimi namo.
Vasara jau netrukus, ir lankytojų srautas šoktelės dvigubai, jei ne trigubai, ir jei dėl maisto kokybės nebus pasistengta, vaizdelis šviečiasi dar liūdnesnis.
ŽemaitijaužeigaPlungės rajonas
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.