Tai štai vieną saulėtą vasaros rytą nusprendėme pasivaikščioti Nemuno pakrante. Ir kaip dažnai nutinka, bevaikščiojant prabunda apetitas.
Apetitą nusprendėme numalšinti ant Nemuno kranto įsikūrusioje picerijoje „Ipanema“. Iš padavėjų sužinoję, kad picerija atsidarys tik 12 val., o mes norėjome pas juos patekti likus nepilnam pusvalandžiui, pasiteiravome, ar negalėtume išgerti kavos lauko terasoje, kol picerija atvers duris svečiams.
Į tai padavėja pakeltu tonu atšovė: sėdėti terasoje galite, niekas nedraudžia, bet jei norite kavos ar dar ko, prieisime tik po dvyliktos valandos.
Po tokio „mandagaus“ priėmimo, žinoma, nepasilikome, dar kiek pasivaikščioję palei Nemuną, išvykome pietauti kitur.
Tos nuoskaudos Katinienė nepamiršo ir prabėgus kiek daugiau nei pusei metų. Tad pakviesta nuvykti ten paskanauti picų atsisakė.
Susiradau kitą kompaniją, ir jau žinodamas picerijos darbo laiką, atvykau ten jai atsidarius.
Neįsimenu veidų ir tiksliai nepasakysiu, ar tos pačios padavėjos dirbo ir mūsų apsilankymo dieną, bet aptarnavimas buvo kuo tai panašus į įspūdžius, kuriuos patyrėme vasarą.
Tik noras paskanauti malkinėje krosnyje keptų picų privertė į padavėjų darbą kiek užmerkti akis.
Trumpai apie meniu. Jei kišenėje turite dvidešimt eurų ir norit dviese paskanauti picų, teks dalintis viena pica. Nes už vieną picą ir porą limonadų paliksite lygiai dvidešimt eurų.
Bet priminsiu, kad čia picos kepamos malkinėje krosnyje, tad užsakydami „Burrata“ picą norėjome, kad ji būtų nuklota gražgarstėmis ir „Prosciutto“ kumpiu. Tai ta mūsų užgaida picos kainą nuo 13 eurų kilstelėjo iki 15.
Manau, jei įstaiga bando kiek keisti receptus ir jiems suteikti individualumo, tada nereikėtų naudoti klasikinių jų pavadinimų – tuomet svečiai nesikabinės prie galutinio patiekalo išbaigimo.
Kalbu apie picerijoje valgytą „Chilli con carne“. Man šis pavadinimas visada asocijavosi su tirštu troškiniu ir nieko bendro neturėjo su skystokomis sriubomis.
Jei picerijoje patiekta sriuba būtų buvusi pavadinta kitaip, gal net nuvalkiotu Lietuvoje – čili sriuba – aš ją būčiau pagyręs, nes būčiau vertinęs tai kaip sriubą. Bet, to, ką mes valgėme, vadinti „Chilli con carne“ negaliu, nes ji net nepriartėjo prie tiršto jautienos troškinio, o ir pupelių tebuvo viena kita – labiau kaip puošybos elementas, bet ne vienas iš pagrindinių ingredientų.
Siurbčiodamas naminį limonadą visas viltis buvau sudėjęs į paskutinius patiekalus – laukiau picų. Ir picos nenuvylė, o tiksliau, viena iš jų.
Jei kam žvelgiant į kiek pajuodusius picų kraštus kils abejonių, ar jos neperkeptos, tai turiu jus nuraminti: malkinėje krosnyje tokie kraštai dažnai pasitaiko.
Pradėsiu nuo picos pado, o jis tokio skonio, kad žodžiais to perteikti nepavyktų – toks jausmas, kad tešlos receptą jiems iš dangaus nuleido dievai.
Liūdna buvo tik tai, kad iš dviejų picų mėgautis galėjome tik viena – „Burrata“, o štai „Capricciosa“ buvo per sūri.
„Burrata“ buvo taip tobulai iškepta, kad man asmeniškai būtų tikusi ir ta versija, kurią siūlo picerija, negardinant picos mūsų pasirinktu kumpiu.
Puikiai jautėsi vytinti pomidorai, pasakiška kiek patirpusi mocarela.
Reziumuodamas pirmiausia noriu pakalbėti apie padavėjas. Liūdna, kad jų požiūris į darbą ir klientus atsainus, ir tai, ką matėme vasarą, išliko iki šių dienų.
Gaila, kad ne visi padavėjai dar suvokia, kad arbatpinigius klientai palieka ne už gražias akis, o už jų profesionalumą. O mus tą dieną aptarnavusi padavėja buvo lyg robotas, kuris papildomai neišlemeno nė vieno žodžio nei priimant užsakymą, nei pasiūlant kokių desertų. Ką čia aš apie kažkokius desertus, jei žmogus, nuo stalo nuimdamas lėkštę su 3/4 likusios picos, net nesugeba paklausti, kas su pica negerai?
Kai mes čia apsilankėme pirmą kartą, atžagarus bendravimas picerijai kainavo porą prarastų klientų, o padavėjai – kelis eurus arbatpinigių. Jei šį kartą padavėja būtų pasiteiravusi, kas su pica negerai, kad jos nevalgome, ir būtų pabandžiusi rasti kokį kompromisą, kad svečiai išeitų kiek pralinksmėję, gal ir aš, rašydamas apžvalgą, nebūčiau toks griežtas.
Bet tas konvejerinis principas aptarnaujant svečius ir dirbant lyg robotams, kuriems mandagumo programos įdiegtos šykščiai, šiomis dienomis, kai maitinimo įstaigos dygsta kaip grybai po lietaus, negalimos.
Vertinant maitinimo įstaigas aš dažnai sunkiai apsispręsdavau, kokį balą rašyti, kai jis svyruodavo tarp 2/5 – 3/5, ir ilgai sukdavau galvą, į kurią pusę pasverti vertinimo kreivę. Bet po apsilankymo šioje picerijoje aš radau sprendimo būdą.
Jei kada į vertinamą kavinę norėsiu sugrįžti, abejodamas vertinimo balą prikelsiu, jei ne – paliksiu žemesnį.
Tad tiesiog pagalvojau, ar aš kada nors norėsiu sugrįžti į „Ipanema“ piceriją. Kadangi tokiu noru greitu metu neužsidegsiu, vertinu piceriją 2/5.
