Tačiau viską reikėjo atlikti per vieną valandą: malkų pririnkti, vištą nukirsdinti, išdarinėti, paruošti ir suvalgyti. Taip pat leistos ir vestuvės, tačiau be muzikantų. Antra vertus, gavėnios pusę žyminčią dieną nebuvo galima tinginiauti ir gulinėti – tikėta, kad kitaip vasaros darbymečiu skaudės nugarą.
Alytaus kaime gyvenančiai Reginai Morozienei, kaip ir kitiems, kurių pomėgis – kiaušinių marginimas, šiuo laikotarpiu nelieka laiko tinginiauti. Kiekviena poilsio minutė prabėga prie margučių. O procesas nėra trumpas. Bet išsamiau – Aldonos Kudzienės pokalbyje su margučių meistre ir kolekcininke Regina Moroziene.
– Velykinių margučių skutinėjimas – ar tai iš šeimos, giminės perimta tradicija? Ar kiti Jūsų šeimos nariai skutinėja?
– Velykinių margučių skutinėjimas – tai tik mano vienos pomėgis.
– Kada Jūsų namuose prasideda darbymetis?
– Pradedu paruošiamuosius darbus jau po Naujųjų metų. Baigiasi šventės, namuose įsivyrauja ramybė, tuomet pradedu rinkti gražius, lygius kiaušinius.
Taip pat išsirenku dažymo priemones, verdu svogūnų lukštus. Į juos dar įdedu kokios nors spalvos, pavyzdžiui, mėlynos, juodos ar žalios.
– Kaip Jums pavyksta išgauti tą margučio vientisumą, tokį tobulą ornamentų sujungimą? Turbūt padeda ir tai, kad esate tiksliųjų mokslų specialistė ir nestokojate kantrybės?
– Vientisumą išgaunu šiek tiek pažymėdama taškeliu ar brūkšneliu. Daug kartų pavartau, pasižiūriu simetriją, atstumą. Be to, turiu savybę tiesiai brėžti liniją ar apskritimą.
Žinoma, lemia tai, kad patiko braižyba, esu baigusi tiksliuosius mokslus. Šiam pomėgiui reikia ir kantrybės.
– Kas mieliau Jūsų rankoms skutinėti – ornamentus ar gamtos motyvus?
– Patinka skutinėti tiek ornamentus, tiek gamtos motyvais.
– Bet prieš skutinėjant kiaušinius reikia tinkamus išsirinkti, gerai nudažyti. Kaip ir kokiomis spalvomis dažniausiai dažote? Turbūt jau išmokote stiprialukščius atskirti? Gal žinote būdų, kaip lukštą sustiprinti?
– Skutinėjimui būtina išsirinkti lygų, šviesesniu lukštu kiaušinį. Žinoma, kartais renkuosi ir tamsesnės spalvos kiaušinį, kuris yra labai dailus, gražios formos. Toks kiaušinis lygiai nusidažo ir lengva skusti.
Kiaušinis turi būti lygiai nudažytas. Svogūnų lukštus verdu su skirtingomis spalvomis atskiruose induose. Kartais maišau ir keletą spalvų kartu, tai irgi išeina spalvų įvairovė. Išgaunamos spalvos, priklausomai nuo paties kiaušinio lukšto spalvos.
Kadangi savo ūkelyje auginame vištas, tai ir pasirinkimas yra didelis. Mūsų vištelės deda baltu, žaliu, rusvu, rudu lukštu kiaušinius. Specialiai išvesta dėl spalvų skutinėjimui.
Tik paėmus kiaušinį į rankas, iš karto matosi, kuris stiprus, nėra jokio grublėtumo, jis labai lygus. Kad lukštas būtų stiprus, į lesalus dedame kalcio karbonato (pašarinė kreida).
– Turbūt šiam marginimo būdui renkatės šviesesnio lukšto kiaušinius?
– Skutinėjimui dažniausiai renkuosi šviesesnio lukšto kiaušinius – baltus, žalsvus, rusvus, retai gražų tamsesnį pasirenku.
– Ar prisėdusi prie naujo darbo ilgai kiaušinį rankoje vartote? Ar šiam pomėgiui reikia ypatingos nuotaikos?
– Prisėdusi skutinėti, pavartau kiaušinį, bet vartyti ilgai nėra reikalo, jis jau būna išrinktas prieš dažant. Skutinėti kiaušinį man visada patinka, o nuotaika būna gera tik paėmus jį į rankas.
– Ar daug laiko pavagia margučiai? Turbūt dvigubai daugiau užtrunkate margindama žąsies kiaušinius?
– Marginimas galėtų labai daug laiko atimti, bet gyvename šiek tiek ūkiškai, taip pat vaikai su šeimomis dažnai parvažiuoja, tai tenka pomėgį padėti į šoną. Skutinėjant žąsies kiaušinį užtrunka dvigubai ar dar daugiau laiko.
– Apie ką panirusi į šį pomėgį galvojate? Ar pavadintumėte skutinėjimą meditacija?
– Skutinėdama pažiūriu televizorių arba galvoju apie ką nors svarbaus, visa tai man netrukdo. Namuose būdama viena nieko nemąstau, tuomet tikrai medituoju. Visi atvejai man tinka.
– Iš karto užbaigiate marginti, ar mėgstate po kiek laiko dar paimti į rankas, paryškinti linijas, patobulinti?
– Skutinėju pagal situaciją, dažnai pradedu ir neužbaigiu, jeigu niekas netrukdo, tuomet iki galo užbaigiu. Visada po kiek laiko peržiūriu, patiesinu, paryškinu linijas.
– Dar įdomu, nuo ko pradedate užpildyti kiaušinį: domitės raštais, ieškote pavyzdžių, matuojate, braižote, ar darote „kaip galva neša“, kaip pačiai geriau?
– Visą laiką domiuosi įvairiais marginimo raštais, būdais, seku laidas per televiziją, renkuosi laikraščius, atvirukus, iš bet kokio informacijos šaltinio. Man visi ornamentai gražūs, patinka, bet padarau pagal save, kaip pačios akiai mieliausia.
Kad pamatuočiau, tai, kaip minėjau anksčiau, padedu taškelius ar juosteles, bet visa kita iš akies.
– Ar galima teigti, kad jau turite savo braižą? Kokie margučiai Jums pačiai yra gražiausi?
– Taip, tikrai, turiu savo braižą. Man jie visi mieli, gražūs, negaliu išskirti, nes kiekviename yra vis kitokių detalių.
Galiu priskutinėti ir vienodų, nes jau atidirbta ranka.
– O vaškavimo techniką mėgstate?
– Vaškavimo techniką labai mėgstu, labai patinka. Jaunystėje bandžiau ir pavyko visai neblogai, bet man skutinėjimo būdas priimtinesnis.
– Jūsų skutinėti margučiai – meno kūriniai, jie neskirti valgyti. Kokių margučių dubenėlį paruošiate Velykų stalui?
– Tikrai taip, mano skutinėti margučiai yra tuščiaviduriai, jie neskirti valgyti. Velykų stalui didelio dubenėlio margučių nededu. Į vazeles merkiu narcizų, žibučių, kurių dažniausiai priskinu šalia esančiame miškelyje. Žodžiu, sukomponuoju margučius su pavasarinėmis gėlytėmis ir išsprogusiomis šakelėmis.
– Velykų laukiate? Ką kepsite jų stalui?
– Velykos tikrai laukiama šventė. Šventiniam stalui kepu antį, farširuotą vištą ar taip orkaitėje naminę vištą, viščiukus broilerius auginame savo ūkelyje.
Mėgstamiausias visos šeimynos patiekalas – ant laužo kepta naminė vištiena. Valgant kurį laiką būna tylos minutės. Manau, šiemet per Velykas tą ir paruošiu.
– Papasakokite daugiau apie save.
– Mėgstu gamtą, ypač grybauti, uogauti. Labai myliu gyvūnus, kurių yra ir namuose: du šuniukai, katinėlis ir paukščių būrelis.
Šeimoje liko tik vyras Petras. Dukra Neringa, žentas Jakobas bei jų dvi dukros gyvena Briuselyje, bet labai dažnai aplanko. Sūnus Ramūnas, marti Asta ir trys jų dukros įsitvirtinę Vilniuje, su jais taip pat dažnai susitinkame.
