Vienus traukia ekstremalus sportas, kitus – žvejyba ar medžioklė, treti negali be kelionių. O man didžiausią malonumą suteikia valgymas restoranuose.
Jei kažkas šnekučiuodamiesi aptarinėja naujus kelionės maršrutus ar naują sporto šaką, kurią knieti išbandyti, aš visus pokalbius pradedu arba baigiu panašiu klausimu: gal radai kokią įdomesnę vietą, kur būtų galima skaniai pavalgyti?
Suprantu, kad šiais laikais, kai maisto kainos kyla ne dienomis, o valandomis, o nuo jų nė kiek neatsilikdamos naujas kainų aukštumas siekia elektros bei šildymo paslaugos, mano hobis daugeliui sukelia pyktį. Mat kai daugelis bando susiveržti diržus, aš nė kiek nemažindamas tempo maluosi po restoranus.
Jei finansinės galimybės to daryti kada nors neleistų, aš greičiausiai tam reikalui pradėčiau imti trumpalaikes paskolas. Nes turint tokią didelę priklausomybę maistui, visos priemonės pateisinamos. Tad paviešinęs vieną iš savo didžiausių priklausomybių pereinu prie restorano apžvalgos.
Dažni klausinėjimai, kur galima skaniai pavalgyti, visada duoda rezultatų. Čia kaip žvejyboje – jei vieną dieną nekibo, lik nakvynei, ir kitą dieną tave greičiausiai aplankys sėkmė.
Iš kelių gautų rekomendacijų mane labiausiai sudomino rekomendacija apsilankyti Klaipėdos „Baltame ruonyje“. Viena iš dviejų priežasčių, kodėl pasirinkau šį restoraną – tai, kad jis pastatytas vos ne kopose prie Baltijos jūros. O pagrindinė priežastis buvo lietuviškas restorano pavadinimas.
Matydamas, kaip maitinimo sektoriuje išsižadama lietuvių kalbos, šiai problemai viešinti ateityje planuoju skirti ne vieną straipsnį.
Tad „Baltas ruonis“.
Yra restoranų, kurie merdėja, ir yra tokių, į kuriuos pateksi tik rezervavęs stalelį. Tad informacija, jog „Baltame ruonyje“ priimami svečiai tik su išankstine stalelio rezervacija, mane nudžiugino. Juk rezervacijos dažniausiai ir reikalingos ten, kur dėl skanaus maisto ima plūsti lankytojai. Kad svečiams netektų stoviniuoti lauke, kaip laukiant talono pas gydytoją, o nesulaukus laisvo stalelio, nereikėtų nuliūdusiems vykti ieškoti kito restorano.
Atvykę vakare, restoraną radome pilnutėlį, kitaip tariant, pilnutėlę pirmojo aukšto salę. Mus pasitikusi padavėja nurodė, kad mano vardu rezervuotas stalelis yra antrajame aukšte.
Tad kelios dešimtys metalinių pakopų, ir mes patenkame į antrąjį restorano aukštą.
Mano akiai jis pasirodė jaukesnis nei pirmasis. Mažiau stalelių, platesnė panorama per langus. Ir pagrindinė detalė – čia nebuvo žuvies kvapo, kuriuo buvo persmelktas pirmasis aukštas. Gal tai susiję su ten įsikūrusia virtuve, gal tuo metu svečiams buvo patiekta daugiau patiekalų, bet tą detalę pastebėjau ne aš vienas.
Restorano interjero detalės priminė, kad sėdime pajūryje: net gėrimų meniu surašytas ant lentos, kuri buvo banglentės formos.
Svečiams čia niekas neatneša atskirų meniu – patiekalus tenka rinktis iš meniu, kuris pakabintas ant sienos salės viduryje.
Kadangi mūsų stalelis buvo priešais tą meniu, mūsų pasirinkimui tai sunkumų nesudarė. Kaip sekasi daryti užsakymus sėdintiems prie tolimesnių stalelių, nepasakysiu. Gal atneša kokius jūrinius žiūronus, nežinau.
Meniu dominuoja jūrų gėrybės. Jei žuvis ar jūros gyviai nėra jūsų favoritai, šiame restorane rasite porą patiekalų iš jautienos ir vištienos. O picas restorano šefas, spėju, į meniu įtraukė norėdamas prisivilioti šeimas su vaikais.
Visuomet liūdna, kai restorane negauni šviežiai spaustų sulčių. Ir problema, pasak padavėjos, ta, kad sulčių spaudimo aparatas yra tik pirmajame aukšte.
Kadangi mus aptarnavusi mergina buvo labai maloni ir puikiai išmanė meniu, klausimo, kurį dabar parašysiu, aš jai neuždaviau, nors labai norėjau: jei sugebate liftu į viršų pakelti pirmajame aukšte gaminamus patiekalus, argi tuo pačiu liftu negalima pakelti ir ten išspaustų sulčių?
Bet siurbtelėjęs kelių gurkšnių naminio šaltalankių limonado, apie natūralias sultis greit pamiršau. Nors abu restorano aukštai buvo visiškai užpildyti, virtuvė sukosi tokiu greičiu, kurį išvertus į automobilistams suprantamą kalbą turėčiau sakyti jog 100km/h greitį jie pasiekė per porą sekundžių.
Taip taip. Nespėjau kiek labiau apsižvalgyti, o pirma užsakymo dalis – sriuba bei pora užkandžių – jau buvo ant stalo.
Nepamenu, kada restorane esu valgęs kalmarų žiedus. Daugelis juos turi savo meniu, bet retai kada užsisakau, nes dažniausiai paklausus, ar jie gaminami vietoje, ar kepami pusfabrikačiai, išgirstu antrąjį atsakymo variantą.
Tad sužinoję, jog kalmarus gamina vietoje, įtraukėme juos į užsakymą.
Kai maistas skanus, tai valgydamas užkandžius užsimiršti net apie tai, kad dar bus pagrindiniai patiekalai, o po jų galimai norėsis paskanauti ir desertų.
Panašiai nutiko ir šį kartą. Keli kalmarų žiedai, kelios juostelės minkštutės picos, ant kurios puikavosi kumpis, o po juo slėpėsi gabalėlis skanios mocarelos – ir mano skrandis jau siuntė signalus apie pasiektą dienos kalorijų normą.
O liūdniausia buvo tam, kuris valgė tailandietišką sriubą. Matydamas, su kokiu pasigardžiavimu mes naikiname užkandžius, kad ir kaip norėjo prisijungti, jų taip ir nepadegustavo, nes negalėjo paleisti iš rankų šaukšto – sriuba skoniu nė kiek nenusileido užkandžiams.
9,50 euro tikrai negaila už sriubą, kuri gausiai gardinta midijomis, kalmarais ir krevetėmis. O jos aitrumas taip subalansuotas, kad po kiekvieno sriubos šaukšto pajunti vis aštresnius poskonius.
Po geros įžangos dar kokias 15–20 min. stebėjome, kaip link gretimų stalelių merginos nešiojo patiekalus, iš kurių man didelį įspūdį paliko „Fish and chips“. Pasitaikius progai aš būtinai užsuksiu čia jo paskanauti.
Jau maniau, kad būsiu padaręs klaidą užsisakydamas tuną, bet vos tik tuno kepsnys atsirado prieš mane, supratau, kad ne.
Iš karto matėsi, kad tunas iškeptas puikiai, jis neperkeptas ir neišsausintas – tai puikiai matosi ir žuvies pjūviuose. Bet jo patiekimas, manau, ne vieną žuvies mėgėją privers norom nenorom varvinti seilę vos pažiūrėjus į nuotraukas.
Tad su kiekvienu tuno kąsniu aš vis pagalvodavau apie skaitytojus, kurie žiūrės tas nuotraukas ir vargu, ar iš jų supras bent pusę to, koks gali būti skanus tunas, jei jį teisingai iškepa ir jam į kompaniją parenka tinkamus ingredientus.
Dienos žuvis tądien buvo lašiša. Iškepta ji buvo patiekta lėkštėje, kurios dugną buvo apsėmęs padažas, kažkiek primenantis prieš tai valgytą tailandietišką sriubą. Puikiai į kompaniją lašišai tiko morkos, cukinijos bei ryžiai.
„Bali bowl“ Katinienę nubloškė į prisiminimus apie svečiavimąsi Ispanijoje, ir su kiekvienu šio patiekalo kąsniu tie prisiminimai vis ryškėjo. Vienintelis, kas jai nepatiko, tai imbieras. Bet tai jau skonio reikalas, man asmeniškai imbieras – atvirkščiai – kiek pagyvino šį patiekalą.
Ar po tiek suvalgytų patiekalų kas dar gali pagalvoti apie desertus? Greičiausiai ir mes būtume daugiau nieko nebeužsisakę, jei ne padavėja.
Aš dažnai sakau, kad nuo padavėjo profesionalumo priklauso restorano apyvarta.
Tad po to, kai mus aptarnavusi mergina papasakojo apie tris tam vakarui pagamintus desertus, būtų buvę negražu atsisakyti ir neparagauti bent vieno. Tad pasirinkome tiramisu pyragą.
Kad ir koks gaivus, minkštas buvo tiramisu, jo nesugebėjome įveikti net dalindami trise.
Reziumuoju. Trise pavalgėme už 99 eurus, su arbatpinigiais gavosi 110 eurų. Daug ar mažai – spręsti jums. Man asmeniškai ši suma pasirodė juokinga prisiminus paskutinius apsilankymus kitose maitinimo įstaigose, kai vienoje palikę 70 eurų, su Katiniene išėjome alkani.
Rašydamas 5/5 džiaugiuosi, kad mano gimtajame mieste yra toks restoranas. Gyvuoja jis jau keturis metus, ir iš didelio svečių susidomėjimo juo suvokiu, kad jo kokybė dar niekada nebuvo sušlubavusi.
Tad po tokių apsilankymų mano priklausomybė nuo silpnybės, apie kurią užsiminiau apžvalgos pradžioje, tik auga.
