Tai štai, įsivaizduokit – Kalėdų stalas, aplink jį susėdę artimi Riebiam katinui žmonės, kurie beveik visi mane pastaruoju metu kažkodėl vadina Katinu.
Suprantama, kad kelias valandas sėdint prie stalo ir vykdant šventinių patiekalų naikinimo procesą, turinį užgeriant tauriais gėrimais, visa tai lydi pašnekesiai aktualiomis gyvenimo temomis.
Paskutiniu metu jau nebesistebiu, kai ne tik skaitytojai klausia, kur skaniai Lietuvoje pavalgyti, bet ir artimi dažnai kreipiasi su panašiais klausimais.
Tarp pokalbių apie naujai atrastas maitinimo įstaigas kalba pasisuko apie tai, ką vaikai valgo mokyklose. Sutikite – ši tema aktuali daugeliui tėvelių, o man jau ne kartą šia tema rašiusiam, įdomesnio pokalbio ir nesugalvosi.
Istorija, kuri mane sudomino, manau, daugeliui tėvelių iki skausmo žinoma: vaikas mokyklos valgykloje nevalgo, nes jam maistas neskanus, o su draugais per pertrauką lekia į artimiausią parduotuvę bandelių.
Į klausimą, kodėl tėvai patys nebandė apsilankyti mokykloje ir paskanauti ten gaminamo maisto, išgirdau frazę, kuria teisinasi daugelis tėvų: žinok, nenorime kištis, bijom pakenkti vaikui, kad ant jo „neužsisėstų“ vėliau mokykloje.
Kaip ir kas gali „užsėsti“, interpretacijų galime prigalvoti įvairiausių, bet supratęs, jog man nepavyks jų įkalbėti nuvykti į mokyklos valgyklą, sužinojęs jog ten įleidžia papietauti ir „iš gatvės“, nusprendžiau apsilankyti vietoje jų.
Tad iškart po vaikų žiemos atostogų mes su Katiniene ir apsilankėme Klaipėdos Aukuro gimnazijoje.
Sprendžiant pagal kelis valgančius vaikus didelėje valgykloje, prisipažinsiu – pirma, ką pagalvojau, jog vaikas tėvams bus sakęs tiesą. Nes aš visada kartoju frazę: skanu ten, kur yra daug lankytojų, o čia – vos ne tuščia.
Tad norėdamas kuo greičiau paneigti ar patvirtinti tą mintį, pradedu studijuoti meniu.
Patiekalų pasirinkimas gan didelis, kainos nesikandžioja, brangiausias patiekalas nesiekia 3,50 euro.
Kadangi nebuvo jokios eilės, galėjome rinktis neskubėdami ir net pavyko pabendrauti su mus aptarnavusia virėja.
Gal jai ir kilo kažkoks įtarimas, kas mes tokie ir kodėl tiek daug patiekalų užsakome, bet ji nebėgo kept mums naujų patiekalų – įdėjo iš bendrų puodų, kuriuose jau buvo paruošti patiekalai visiems valgyklos lankytojams.
Garnyrą tą dieną buvo galima pasirinkti iš trijų rūšių salotų bei jį praturtinti bulvių koše arba grikiais. Prie sriubos duonos niekada valgyklose neimu, o ir restoranuose atneštos nevalgau, nebent ją kepa vietoje. Tad į klausimą, ar reikės duonos, atsakiau jog nereikia. Bet išgirdęs, jog ją kepa šioje valgykloje, paprašiau poros riekučių.
Už visą turinį, kurį matote ant stalo, sumokėjau 14,50 euro.
Katinienė sriubos nenorėjo, bet paskanavusi mano valgytos špinatų sriubos, pasigailėjo jog neužsisakė. Aš tokias sriubas vadinu naminėmis, gal dėl to, kad ji man kuo tai priminė dažnai mamos virtą rūgštynių sriubą.
Mums pradėjus valgyti pagrindinius patiekalus nuskambėjo skambutis, ir tik tada, kai į valgyklą pradėjo masiškai „plaukti“ vaikai, supratau, kad pirma mintis dėl kelių valgančių vaikų buvo klaidinga – ji buvo susijusi ne su prastu maistu, o su tuo, kad vyko pamokos.
Pateikdamas pagrindinių patiekalų nuotraukas aš užduodu jums tą patį klausimą, kurį parašiau giminaičiams nusiuntęs jiems visas šias nuotraukas: gal tarp šių patiekalų atsiras bent vienas, kurį jūsų vaikas valgytų?
Tėvų nustebimas buvo ne mažesnis nei mano, skanaujančio tuos patiekalus. Vienintelis, ko aš asmeniškai nevalgyčiau, tai buvo troškinta žuvis, bet žuviai neabejinga Katinienė ją kaip valgyklos lygiui įvertino gan teigiamai.
Man asmeniškai labiausiai patiko „Žemaičių“ blynai, nors ir vištiena su sezamais buvo visai vykusi, o ir kiaulienos kepsnys niekuo nenusileido valgyklose populiariems karbonadams. Bulvių košė neskysta ir nesušokusi, grikiai nesukibę į gumulus, salotos nevandeningos.
Net ir kompotui išvirti buvo naudojamos uogos, o ne daugelio valgyklų pamėgti sirupai.
Tad darau išvadą, jog vaikas Klaipėdos Aukuro gimnazijoje turėdamas 4 eurus kišenėje, gali suvalgyti lėkštę sriubos, pasirinkti pagrindinį patiekalą iš kelių galimų ir visa tai užsigerti kompoto stikline.
Reziumuoju. Po apsilankymo šioje mokykloje nusprendžiau, kad galimai daugelis vaikų iškeičia mokyklos valgyklos maistą ne dėl to, kad jis prastas, o dėl to, kad šiais laikais valgyti valgykloje nėra madinga pagal jų vaikišką suvokimą.
Turbūt madingiau yra pėdinti kelis šimtus metrų per pertrauką į artimiausią parduotuvę ar kepyklėlę ir prisipirkus bandelių jas atgal pakeliui į mokyklą ir suvalgyti.
Gal aš klystu, bet kiek domėjausi, šioje mokykloje maitinimą organizuoja pati mokykla ir valgykloje dirba mokyklos pasamdytos virėjos.
Gal čia ir slypi kokybiško maisto paslaptis. Nenoriu menkinti maisto tiekėjų įmonių, bet didžioji dalis skundų mane pasiekia iš mokyklų, kuriose maitinimą organizuoja konkursą laimėjusi įmonė.
Tad Klaipėdos Aukuro gimnazijai dedu didelį pliusą, ir ten besimokančių vaikų tėvams, kurių atžalos ten nevalgo, siūlau pasikalbėti su savo vaikais ir paaiškinti jiems, kad tai, kas madinga, ne visada yra sveika. O valgydami sausus kepinius, be šilto maisto, ir svarbiausia – sriubų, jie gali ateityje susirgti virškinimo trakto ligomis.
