Visi, tikiuosi, suprantame, kad per porą metų automobilio techninė būklė gali sušlubuoti. O pašalinę visus gedimus, praėję techninę apžvalgą, mes ir vėl leidžiamės į kelią.
Nuskambės keistokai, bet, manau, maitinimo įstaigų verslą galėtume lyginti su tais pačiais automobiliais. Nes leidimus dirbti jos suteikusios tam tikros instancijos, tokios, kaip Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, laikui bėgant jas lanko ir tikrina.
Bėgant metams Riebaus katino vertinimai daugelyje maitinimo įstaigų taip pat nebeatspindi to balo, kurį esu suteikęs.
Tad prabėgus keliems metams aš nusprendžiau, kad reikėtų dar kartą aplankyti apžvalgose jau minėtas maitinimo įstaigas. Ir šiemet tarp naujų įstaigų lankymo bus vizitai į tas, kurias kadaise įvertinau aukščiausiu ar žemiausiu balais.
Tad šį kartą užsukau į prieš 4 metus mano išgirtą kavinę „Kryžkelė“, įsikūrusią Kretingoje.
Kadangi turiu labai gerą vizualią atmintį, galiu drąsiai teigti, jog čia nesikeitė beveik niekas – nei interjeras, nei meniu, nei padavėjos. Vienintelis, kas keitėsi, – tai kiek pakilo patiekalų kainos.
Bet kainos pakilo 20–30 proc., ir tai ne taip baisiai, kad pasileisčiau laukais, ieškodamas kažko kito. Ir pakilusios jos išliko labiau draugiškos klientui nei kavinės savininko kišenei.
Tiesa, silkės su karštomis bulvėmis kaina mane nustebina jau ne pirmoje kavinėje, tad žvelgdamas į pagrindinių patiekalų kainas, kurių daugelis neperkopusios per 10 eurų, spėju, kad ūkiški žemaičiai dažniau renkasi kokį kepsnį nei silkę su bulvėmis.
O aš nuo prigimties žemaitis, tad silkės šioje apžvalgoje nebus.
Laimingi vyrai, kurių moterys moka vairuoti. Šią frazę dažnai kartoju kavinėse, jei sugalvoju papiktnaudžiauti taure alaus.
Žvelgdamas į Katinienę, valgančią „Meksikietišką“ sriubą, nelabai supratau, kodėl ji tokia liūdna. Pamaniau, gal sriuba neskani, bet po to tą mintį teko atmesti, nes sriubos buvo likę mažiau nei pusė lėkštės, bet Katinienė vis buvo be nuotaikos.
Tad neiškentęs pasiteiravau, kas negerai su sriuba.
O bėda slypėjo visai ne sriuboje, o frazėje apie vairuojančias moteris. Tad pažadėjęs kitą kartą už vėžėčių vairo sėsti pats, kibau toliau doroti žirnius su spirgais.
Nors puikiai žinojau, kad žirniai yra garantuota orgija pilvui su mušamaisiais instrumentais, dėl ko galimos trumpos simfoninės serijos, manęs tai nesustabdė. Nes žirniai buvo per žingsnį nuo tobulybės. Patiekime trūko tik didesnio šaukšto, nes pavargau mojuoti arbatiniu šaukšteliu pirmyn atgal, nespėdamas jo pildyti žirniais.
Pasakiški spirgučiai, ne per riebūs ir ne per liesi, nepersūdyti, ir, kas svarbiausia, šildant žirnius neužvožta per didelis kiekis ištirpusių taukų. Taukų buvo tik tiek, kiek reikia žirniams suvilgyti, jie nesirinko dugne.
Tad norėdamas kiek „pakelti“ nuotaiką Katinienei, dar porą kartų iškėliau taurę į viršų su tuo pačiu jai „mielu“ tostu apie vairuojančias moteris.
Nors labai mėgstu jautieną, kavinėse retai ją užsisakau, nes puikiai suvokiu, kad brandintos jautienos kavinėje už 10–15 eurų vargiai gausi. Todėl ir šį kartą nebandžiau dalyvauti loterijoje, o užsisakiau kiaulienos sprandinės kepsnį „Medžiotojo paguoda“.
Nežinau, kas ir kodėl sugalvojo tokį pavadinimą kiaulienos kepsniui, bet jei man reiktų įminti šią mįslę, greičiausiai sakyčiau, jog medžiotojas, dažnai namo grįžtantis be laimikio, valgo būtent šį žmonos iškeptą kepsnį.
Sprandinės kepsniukas neperkeptas, gruzdintos bulvytės, daržovės. Ir lyg norėčiau prisikabinti prie padažo – norėtųsi kokio sodresnio BBQ padažo, o dar geriau – gaminto vietoje. Bet matydamas kepsnio kainą, aš nuo tokio siūlymo turiu susilaikyti, nes esu ne kartą gaminęs padažus, ir puikiai žinau, kiek tai atima ne tik laiko, bet ir resursų. Tad jei kepsnio kaina būtų ties 15 eurų riba, siūlyčiau pagalvoti apie naminį padažą, bet dabar valgytas derinys puikiai atitiko mano mėgstamą frazę: puikus kokybės ir kainos santykis.
Kai Katinienė, vartydama meniu, išsirinko kalmarų žiedus grietinėlės padaže su špinatais, aš ją bandžiau nuo to atkalbėti, sakydamas, kad vargu, ar ko gero gali tikėtis už 9,00 eurus.
Atkalbėti nepavyko, nes vienas geresnių Katinienės bruožų – užsispyrimas, jei jau užsimanė, tai geriau jau neatkalbinėti, bergždžias reikalas.
Tad kai ant stalo prieš ją buvo padėta lėkštė su kalmarais, aš kiek nustebau. Nors nemažas buvo mano sprandinės kepsnys, kelis kalmarų žiedus aš visgi konfiskavau iš Katinienės lėkštės. Žinoma, prieš kiekvieną invaziją šakute į jos lėkštę aš jai primindavau apie kalorijų skaičiavimą, ir tai suveikdavo lig viza kertant sieną.
Reikėjo matyti, kokios buvo padavėjos akys, kai užsakydamas patiekalus pasakiau, kad desertui norėsiu bulvinių blynų su mėsa. Išklausęs padavėjos apie blynų dydį, apie kurį legendos sklando net už Žemaitijos ribų, aš paprašiau, kad ji juos atneštų du, nes pirkti du labiau apsimoka nei vieną. Vienas blynas kainuoja 10, o du – 12 eurų.
Ne pirmą kartą aš valgau tuos blynus, bet kaskart juos pamatęs aš maloniai nustembu. Jie išties milžiniški. Ar pavyko perteikti blynų dydį šalia fotografuojant šakutę ar virš blynų laikant savo delną, abejoju, nes žvelgdamas namie į paveiksluotas nuotraukas, tos blynų dydybės nebeįžvelgiau.
Žirniai, keli šaukštai meksikietiškos sriubos, sprandinės kepsnys, keli žiedai kalmarų. Būtent tokia buvo mano preliudija prieš pamatant ant stalo lėkštę su blynais.
Pora kąsnių blynų atiteko Katinienei, bet buvo per skanu, kad jai atiduočiau visą blyną. Tad abu blynus sukirtau aš vienas.
Šie keli sakiniai apie tai, kaip aš suvalgiau tuos du milžinus, skirti mano mylimiems heiteriams, kurie visada klausia, kur mums tiek telpa.
Turiu jus nuliūdinti, tai buvo tik juokelis, kurio tikslas jus kiek sujudinti, kad nebaigę skaityti apžvalgos pultumėt mane komentaruose apiberti „gražiais“ apitetais: riebalas, apsiėdėlis ar besotis.
O dabar kai supratote jog jus tiesiog apgavau, tęsiu pasakojimą toliau ir atskleisiu tiesą kas visgi ištiesų nutiko su tais blynais.
Mes su Katiniene jų paskanavome tik po vieną kąsnį, kad ir kokie jie buvo skanūs. Buvome jau sočiai prisivalgę ir darydami užsakymą iškart žinojome, kad kiek papozavę ant stalo blynai greičiausiai atsidurs vienkartiniame indelyje ir keliaus su mumis namo, kur bus vakarop pašildyti ir suvalgyti.
Reziumuoju. Yra maitinimo įstaigų, kurios turi vieną, du Riebaus katino lipdukus su vertinimu 5/5. Bet „Kryžkelė“ bus pirma maitinimo įstaiga, gavusi trečią.
Vertindamas šią kavinę aš visų pirma vertinau kokybės ir kainos santykį. Tad jei, kaip minėjau, kepsniai, kurie čia kainuoja po 10€, kainuotų dvigubai arba bent perpus brangiau, aš jau pradėčiau kabinėtis ir ieškoti įdomesnių ar intensyvesnių poskonių.
Bet dabar galiu jiems tik palinkėti išlaikyti tokį šios kavinukės konceptą kuo ilgiau ir su kainų kėlimu neskubėti, nes kiekvienas panašios kavinės svečias visada nori mokėti kuo mažiau, o gauti – kuo daugiau ir skaniau.
