Riebūs Katinai – ne išimtis, ir mes mėgstame, kad patiekalų kiekis bei įvairovė ant stalo kelis kartus viršytų svečių skaičių. Aišku, tada frazę prieš Kalėdas „Nevalgyk, palauk švenčių“, po švenčių keičia frazė: „Valgykit, kitaip suges, reiks tiek maisto išmesti.“
Džiaugiuosi, kad šiemet Kalėdas su Katiniene šventėme svečiuose, tad antrą Kalėdų dieną galėjome rinktis, ar vykti į tuos pačius namus ir padėti naikinti Kalėdoms paruoštus patiekalus, ar kažkaip išsisukus nuo kvietimo lėkti į kokią maitinimo įstaigą.
Nežinau, kodėl, bet po didesnių švenčių visada svajoju apie cibulynę. Ar manyje prabunda lietuviškumas, ar organizmas žemiškesnio maisto užsimano, bet su Katiniene greit sugalvojame, kur vyksime, nes cibulynę ruošia ne visos maitinimo įstaigos.
Tad geras pusvalandis – ir mes jau praveriame Kretingalėje įsikūrusios „Kukudros“ duris. Jaukų kavinės interjerą kiek pagyvina kalėdiniai papuošimai, o rusenantis židinys suteikia savotiško namų jaukumo.
Visada stengiuosi pasirinkti vizito į kavinę laiką, kai joje būna mažiausiai žmonių. Tad jei ir jūs vengiate didesnių susibūrimų, savaitgaliais į kavinę stenkitės atvykti iki 13 val. Tada spėsite pavalgyti iki 14 val., nes tuo metu kavinės jau būna pilnutėlės, ir tada masinė psichozė trunka kelias valandas. Darbo dienomis – atvirkščiai, geriausias laikas yra nuo 14 iki 17 val.
Tad su Katiniene užėję į „Kukudrą“ kiek po 11 val. ir nepamatę nė vieno svečio, nė kiek nenustebome.
Meniu, jei neklystu, toks, kokį varčiau prieš gerus penkerius metus. Viršelis nesikeitė, keitėsi tik patiekalų kainos. „Kijevo kotletas“ anuomet kainavo 6,95 euro, o dabar meniu jo kaina jau 11,50, „sprandinės šmoto“ kaina buvo 7,95, o dabar – 13,90 euro.
Bet žinant, kaip viskas brango per paskutinius metus, o maistas – ypač, beveik dvigubas kavinės patiekalų kainų šuolis mūsų neišgąsdina, ir mes nebėgame ieškoti išėjimo, o atvirkščiai – sudarome nemažą sąrašėlį užsakymo priimti atėjusiai merginai.
Kadangi vertinimo balui įtakos turi ne tik maistas, interjeras, ar švara kavinėje, bet ir svečių aptarnavimas, jam šioje apžvalgoje taip pat skirsiu dėmesio.
Be užsakymą priėmusios merginos kavinėje buvo dar ir du jos kolegos vaikinai. Kurie į juos žvelgiant, kėlė tik gailestį. Kai jie užeidavo į salę nešini lėkštėmis, aš taip stipriai pergyvendavau už juos, kad gink Dieve jie eidami neužmigtų ir nedribteltų su lėkštėmis ant žemės.
Žvelgdamas į panašius sulėtintus personažus, aš visada užduodu sau klausimą: kodėl jie pasirinko tokią specialybę? Su tokiais apsisukimais geriausia darbo vieta – zoologijos sode vėžlius prižiūrėti.
Vienas iš jų, atnešęs pirmus patiekalus – cibulynę ir silkę su karštomis bulvėmis, kažkodėl pats nusprendė, kad aš greičiausiai valgysiu sriubą, o Katinienė – silkę, nors pagal etiketą turėtų paklausti, kam kuris patiekalas skirtas. Bet dabar trumpam pamirškime potencialų vėžliukų prižiūrėtoją ir peržvelkime pirmuosius patiekalus.
Ne veltui aš paliečiau patiekalų kainas, nes silkė su karštomis bulvėmis už 7,50 euro nebuvo verta tokių pinigų, net jei ją būtų patiekę Vilniaus širdyje. Nebijant imti tokius pinigus už šį patiekalą, reikia turėti bent dalelytę sąžinės ir svečiui įdėti bent vieną visą silkės filė, o ne jos dalį.
Cibulynę, kurią mėgsta ne tik vyrai, bet ir moterys, galėčiau vertinti gerai tik tokiu atveju, jei ji būtų buvusi bent kambario temperatūros. Bet man patiekta greičiausiai buvo įpilta iš indo, kuris glaudėsi prie ką tik išvirtų cepelinų puodo. Žinoma, tai tik mano spėjimas, bet kodėl cibulynę patiekė šiltą, kito paaiškinimo nerandu. Aš asmeniškai užmaišęs cibulynę prieš patiekdamas svečiams ją laikau šaldytuve. Mat čia ir yra jos žavesys, kad ji turi būti patiekiama šalta.
Nurinkdamas lėkštes „vėžliukų prižiūrėtojas“, net ir matydamas artipilnę lėkštę sriubos, nepasiteiravo, kas su ja negerai, jis žinojo tik vieną frazę: ar galima paimti lėkštes.
Kai atnešė pagrindinius patiekalus, prisiminiau, kaip anksčiau ne kartą čia valgytą „Sprandinės šmotą“ man patiekdavo kiti čia dirbę padavėjai ir vėl pagalvojau, kad geresnio darbo nei zoologijos sode „Kukudros“ vaikinams padavėjams ir nesugalvočiau. Senbuviai, atnešę šį patiekalą, visada perspėdavo, kad keptuvėlė karšta ir valgydamas jokiu būdu prie jos neprisiliesčiau. Bet tą dieną dirbantys džiugino tik tuo, kad sugebėjo atnešti patiekalus iki mūsų stalo jų prieš tai neišmetę.
Sprandinės kepsnys buvo ryškiai persūdytas, tai patvirtino ir Katinienė, paskanavusi mėsos. Tad einančiai pro šalį padavėjai apie tai pasakiau. Džiugu, kad bent pažadėjo perduoti virtuvei, bet nuo to sprandinė skanesnė nepasidarė...
Katinienės valgytas „Befstrogenas“ buvo tarsi silpnas viengungio, darančio pirmus žingsnius gastronomijos pažinime, bandymas. Toks jausmas, kad tas, kuris gamino „Befstrogeną“, kepė ir „Sprandinės šmotą“, ir žinojo, kad tą persūdė, tad bandydamas išlaikyti balansą, į befstrogeną prieskonių nebedėjo. Bet vargu, ar būtų padėję prieskoniai ir mėsos troškinimas ant silpnos ugnies savaitę, jei karvę jautiena pavadino tik atvežus į skerdyklą, prie vartų dokumentuose vietoje „karvė“ įrašius – „jautis“.
Befstrogenų su Katiniene esame išbandę daugybėje maitinimo įstaigų ir yra tekę už šį patiekalą Palangoje pakloti net 17 eurų. Ir nors jie buvo gal ir neišvaizdesni, bet kelis kartus skanesni. Aš su mielu noru būčiau stebėjęs, kaip Katinienė valgo befstrogeno gabaliukus, suguldytus tiesiai ant bulvių košės kupsto ir šalia tos kompozicijos besipuikuojančius raugintus agurkus.
Kaip nujausdamas, kad po dviejų pirmųjų patiekalų aš vis dar būsiu alkanas, Katinienei užsisakant desertą aš užsisakiau kraujinius vėdarus. Pamenu, su kokia nuostaba padavėja priėmė tokį didelį užsakymą, ir jau po skanautų patiekalų be nuostabos nešė man vėdarus, o Katinienei – „Pavlovos“ desertą.
Nespėliosiu, prieš kiek dienų buvo pagaminti kraujiniai vėdarai, bet susiraukšlėjusi žarna net gerai pašildžius nepasidavė ir nesuminkštėjo, o buvo lyg kareiviško bato padas, tad po kelių sausų vėdarų kąsnelių nusprendžiau savęs nebekankinti, o paprašęs sudėti vėdarus išsinešti, stebėjau, kaip Katinienė bando valgyti jai patiektą desertą.
Apie patį desertą: morengas, aplietas grietinėle. Gal jis ir nesusilauktų kritikos, nes jis buvo toks pat liūdnas, kaip ir kiti prieš tai skanauti patiekalai ir niekuo nesiskyrė nuo apniukusio dangaus.
Labiausiai liūdino atsainus virtuvės darbuotojų darbas, kuris puikiausiai atsispindėjo deserto patiekime. Ant deserto buvo uždrėbtos (būtent šis žodis čia labiausiai tinka) šaldytos uogos, kurių niekas net nepasivargino atšildyti. Tad pabandykite įsivaizduoti, koks malonumas valgyti desertą, kurį puošia suledėjusios uogos.
Reziumuoju. Su arbatpinigiais mes dviese išleidome 70 eurų, ir bent jau aš išėjau alkanas. Mes nepasėdėjome kokio didmiesčio senamiestyje ar ant jūros kranto. Kad patirtume tokį fiasko, mes vykome 30 kilometrų.
Tad reziumuodamas noriu paklausti skaitytojų: kuo traukia panašios vietos? Ar bent vienas iš svečių uždavėte klausimą, kodėl „Kukudroje“ nealkoholinis kokteilis „Pasiflorų žaismas“ kainuoja 7 eurus? Kodėl vienur panašaus pasiflorų sirupo, skiesto vandeniu su ledukais, atneša litrą už 3-4, o čia pora šimtų gramų kainuoja 7 eurus?
Jei anksčiau „Kukudra“ stebino žemomis kainomis, gausiomis porcijomis, geru kainos ir kokybės santykiu, bei geru aptarnavimu, tai dabar šioje įstaigoje viskas kardinaliai pasikeitė. Liko tik gražus interjeras, kurio nei išsineši, nei į jį žvelgdamas pasisotinsi.
Liūdna, bet norėjosi naujus metus pradėti gražia apžvalga su geru įvertinimu, o tenka konstatuoti faktą, kad šių dienų „Kukudra“ su savo maistu bei neadekvačiomis kainomis ir prastu aptarnavimu verta 2/5.
P. S. Kraujinių vėdarų nepavyko reanimuoti net namie, supjausčius ir pabandžius pakepti keptuvėje. Tad už 8,90 euro pamaitinau šiukšlių kibirą.
„Kukudra“ sureagavo į kritiką
„Mielas Riebus Katine,
džiaugiamės, kad gana dažnai sulaukiame Jūsų dėmesio ir atsiliepimų apie mūsų kavinę. Tiesa, nors ir ne visada teigiamų, bet verčiančių mus tobulėti.
Liūdna, kad šįkart nepateisinome Jūsų lūkesčių. Dar labiau liūdna, kad tai nutiko per didžiąsias metų šventes.
Kukudriečiai džiaugiasi, kad nors ir trumpu pastebėjimu, bet įvertinote mūsų šventinį papuošimą. Įdėjome daug širdies ir labai stengėmės, kad svečiams būtų jauku ir gera.
Užtikriname, kad dedame visas pastangas, kad mūsų svečiai būtų patenkinti tiek maistu, tiek aplinka ir prisimintų mūsų kavinę su geriausiomis emocijomis.
Turime pripažinti, kad kalėdinis savaitgalis mums atnešė gana daug iššūkių. Kadangi gana didelė dalis kolektyvo prieš pat šventes susirgo, teko neplanuotai dirbti su gerokai daugiau iššūkių nei dirbame įprastai. Žinoma, tai nepateisina ir neguodžia mūsų svečių, jeigu patiekalas ar aptarnavimas nebuvo toks, kokio tikėtasi.
Taip jau sutapo, kad Jūs svečiavotės pas mus per patį įtempčiausią savaitgalį per metus. Būtent šį šventinį savaitgalį turėjome tikrai sudėtingą laiką, bandydami dirbti su tiek resursų, kiek tuo metu turėjome. Džiugu, kad šiais metais sulaukėme labai daug šventinių užsakymų išsinešimui.
Džiugina, kad dalis darbuotojų jau pasveiko ir pamažu galime grįžti į įprastą darbo tempą. Jokia paslaptis, kad virtuvės šefų darbo kokybė mūsų netenkino (turbūt matėte mūsų darbo skelbimus), todėl džiaugiamės, kad pagaliau pavyko rasti naujus virtuvės šefus, kurie jau pamažu įsilieja ir dar įsilies į mūsų kolektyvą. Tikimės, kad naujų komandos narių prisijungimas ir darbo kokybė atitiks tiek mūsų, tiek svečių reikalavimus.
Kaip Jūs ir rašote, mūsų kavinė nėra Vilniaus centre ar Palangoje. Esam ne kartą girdėję pastebėjimų neva dėl to, jog esame mažame miestelyje, kainos turėtų būti mažesnės. Jokia paslaptis, kad pritraukti profesionalius darbuotojus periferijoje dažnu atveju yra gerokai brangiau nei miesto centre.
Viešai internete prieinamoje informacijoje galite matyti, kad mūsų mokamas vidutinis darbo užmokestis dažnu atveju nenusileidžia, o neretai ir viršija darbo užmokestį, mokamą miesto centre ar pajūrio kurortuose. Gerokai išaugusios elektros, šildymo, maisto produktų, kuro ir t.t. kainos mūsų patiekalų savikainai turėjo tikrai ne mažesnės, o kartais ir didesnės įtakos nei mieste veikiančioms kavinėms.
Dėl aptarnavimo kokybės. Žinoma, kad padavėjas turėjo Jūsų paklausti, ar Jums patiko patiekalas, o dar labiau privalėjo to pasiteirauti, kas nepatiko, jeigu jo nesuvalgėte. Raginame visus savo svečius nedelsiant išsakyti savo pastabas dėl patiekalo ir jeigu jos yra pagrįstos ir objektyvios, mes visada stengsimės jas ištaisyti. O jeigu ištaisyti nėra galimybės, grąžinsime pinigus. Jūsų pastabos mums labai vertingos ir rodo, jog tais klausimais turime dar kartą diskutuoti su aptarnaujančiu personalu ir pravesti papildomus mokymus.
Atsakant į Jūsų iškeltą klausimą, kodėl nealkoholinis kokteilis „Pasiflorų žaismas“ kainuoja 7 eurus, o kitur gerokai pigiau, mes turime labai aiškų atsakymą. Pažiūrėkime į sudėtį. Jūsų minėto nealkoholinio kokteilio „Pasiflorų žaismas“ pagrindinės sudedamosios dalys yra „Sprite“, nealkoholinis putojantis vynas ir pasiflorų tyrė, tad teigti, kad klientas moka 7 eurus už pasiflorų sirupėlį, atskiestą vandeniu su ledukais, yra mažų mažiausiai neobjektyvu. Mūsų klientai įvertino minėto kokteilio kokybę (jokia paslaptis, kad jam naudojame vieną iš brangesnių putojančių vynų ir vieną kokybiškiausių rinkoje esančių pasiflorų tyrių), kad šio kokteilio pardavimai, ypač vasarą, yra tikrai ženklūs.
Jeigu dėl sūrumo ir kitų pastebėjimų, dėl skonio negalime ginčytis, tai dėl „Pavlovos“ deserto norėtume pasakyti, kad šaldytos uogos nebuvo šefo klaida ar atsainumas. Būtent tokį desertą pateikiame visais metų sezonais. Mūsų svečiai sako, jog, būtent tai ją ir išskiria iš kitų, kadangi tas malonus šaltukas ir uogų rūgštelė su maskarponės sūriu, grietinėle ir morengu labai gerai dera.
Niekada to viešai nepabrėždavome ir neakcentuodavome, bet šįkart, ypač, matant, kokie skaudūs įvykiai nutinka Lietuvoje, norime pasakyti kad turime tikrai ne vieną Kukudros šeimos narį, kuriam nustatytas neįgalumas, tad norime atkreipti demėsį ir paraginti visus prieš vertinant žmogų įvairiais epitetais, būti atidiems ir atlaidiems, nes niekada nežinome, kada kitą žmogų galime įskaudinti ar net jį paskatinti pasirinkti sprendimus, turinčius labai liūdnas pasekmes jam pačiam ir likusiems artimiesiems.
Būkime atlaidūs vieni kitiems ir pastabas išsakykime neįžeisdami vieni kitų.
Mielas Riebus Katine, širdingai dėkojame už Jūsų pastebėjimus. Matome, kad tikrai turime kur tobulėti. Tikimės Jūsų sulaukti svečiuose ir ateityje. Viliamės, kad sekantį kartą paliksime geresnį įspūdį. Sveikų ir skanių Jums metų! Šiltai, Kukudra.“
