Alytuje įsikūrusios karo pabėgėlės praskleidė ukrainietiškos virtuvės paslaptis

Uk­rai­nie­čių na­cio­na­li­nė vir­tu­vė, ku­ri įtin­ka ir lie­tu­vių sko­niui – so­ti, rie­bi, sal­di, ir, kaip pa­ti tau­ta, yra la­bai se­na. Tra­di­ci­nės ukrai­nie­tiš­kos vir­tu­vės ypa­tu­mai for­ma­vo­si šimt­me­čiais. Ku­li­na­ri­nė­se kny­go­se ra­šo­ma, kad nuo se­no uk­rai­nie­čiai vir­da­vo įvai­rių juš­kų – tra­di­ci­nių sriu­bų, sul­ti­nių, troš­ki­nių, ku­rių re­cep­tai ski­ria­si pri­klau­so­mai nuo re­gio­no. Tai van­de­ny­je vir­ti mais­tin­gi patieka­lai, daž­niau­siai su kiau­lie­na, nes uk­rai­nie­čiai bu­vo daž­nai pul­di­nė­ja­mi to­to­rių, ku­rie gro­bė vis­ką, iš­sky­rus kiau­les. Taip ir la­ši­niai tarp uk­rai­nie­čių pa­tie­ka­lų at­si­ra­do.

Šios tau­tos val­giai yra gau­siai gar­di­na­mi prie­sko­niais, o jų ka­ra­lius – čes­na­kas. O be ko šian­dien ukrai­nie­čiai ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo vir­tu­vės? Ko­kie pa­tie­ka­lai jai ryš­kiau­siai at­sto­vau­ja? Apie tai kal­ba­mės su Aly­tu­je gyve­nan­čio­mis ka­ro pa­bė­gė­lė­mis iš Uk­rai­nos.

Su uk­rai­nie­tė­mis An­na ir Ol­ga su­si­ti­ko­me Aly­taus Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je vei­kian­čia­me Dau­gia­kul­tū­ri­nio ug­dy­mo cen­tre, ku­rio ko­or­di­na­to­rė Na­diež­da Kra­kov­ska­ja nuo­šir­džią pa­gal­bą su­tei­kia vi­siems čia ap­si­lan­kan­tiems ki­ta­tau­čiams.

Uk­rai­nie­tė An­na Sa­piel­ka į Lie­tu­vą su dviem sū­ne­liais at­vy­ko dar prieš Ru­si­jos gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų ka­ri­nę in­va­zi­ją į Uk­rai­ną. Jiems ne­te­ko gir­dė­ti ir ma­ty­ti, kai ru­sų ra­ke­tos ata­ka­vo oro uos­tus ir ki­tus svar­bius jų gimto­jo Char­ki­vo apy­lin­kių ob­jek­tus. „Pa­ju­to­me, kad stip­riai ašt­rė­ja si­tu­a­ci­ja, su­pra­to­me, kad tai ne ka­rių mo­ky­mams ruo­šia­ma­si, ir su šird­gė­la pa­li­ko­me na­mus, iš­vy­ko­me. Jaunė­liui bu­vo tik trys mė­ne­siai...“ – sunku jau­nai mo­te­riai pa­slėp­ti jau­du­lį.

At­vy­ku­si į Aly­tų uk­rai­nie­čių šei­ma iš­si­nuo­mo­jo bu­tą Nau­jo­jo­je gat­vė­je. Šian­dien jos vy­res­nė­lis sū­nus lan­ko mo­kyk­lą, ūg­te­lė­jęs jau­nė­lis – dar­že­lį. Sū­nų iš­lei­do į „lie­tu­viš­ką“ kla­sę, jis grei­tai pra­mo­ko kal­bos, o ir pa­ti An­na jos mo­ko­si. Vi­lia­si, kad iš­mo­ku­si ras mū­sų mies­te dar­bą pa­gal sa­vo spe­cia­ly­bę, ji – in­ži­nie­rė-eko­lo­gė.

Mo­te­ris bu­vo įsi­dar­bi­nu­si vie­no­je įmo­nė­je, kur kal­bė­ti ne­rei­kė­jo, bet, darb­da­viams ma­ži­nant dar­buo­to­jų skai­čių, ir jai te­ko pa­lik­ti dar­bą. Ant­ras mė­nuo ji – Už­im­tu­mo tar­ny­bo­je.

„Vai­kams rei­kia ug­dy­mo, jie lan­ko įstai­gas, o aš pa­ni­rau į kon­di­te­ri­ją. Ne­su pro­fe­sio­na­lė, bet vi­suo­met mė­gau ir mo­kė­jau pieš­ti, tad tą po­jū­tį per­tei­kiu kaž­ką ga­min­da­ma sa­vo vir­tu­vė­je“, – sa­ko An­na.

Jau pus­me­tis, kaip Aly­tu­je gy­ve­na Ol­ga Lob­ko su sū­ne­liu Ar­tio­mu. Jie at­vy­ko iš Dnip­ro. „Čia mums ge­rai, – sa­ko ji. – Kur besikreip­čiau, vis ge­rus žmo­nes su­tin­ku. Bet be ga­lo il­giuo­si Uk­rai­no­je li­ku­sių sa­vų – ma­mos, se­sers, bro­lių, sū­naus tė­čio. Ilgiuosi jų. Ne vi­sa­da ir su­si­siek­ti, pa­kal­bė­ti pa­vyks­ta su jais. Uk­rai­no­je ne vi­suo­met tie­kia­ma elek­tros ener­gi­ja“, – kal­ba 34 metų mo­te­ris.

Abi uk­rai­nie­tės ti­ki­na, kad ir anuo­met pa­grin­di­niai pa­tie­ka­lai bu­vo tai, kas ir da­bar la­biau­siai gar­si­na Uk­rai­ną – barš­čiai ir la­ši­niai. Daug tau­tų mėgs­ta ir ver­da barš­čių sriu­bą, bet uk­rai­nie­tiš­ki – iš­skir­ti­niai – šio­je sriubo­je yra be­ga­lė įvai­rių mais­tin­gų ingredientų.

„Kiek­vie­nas Uk­rai­nos kraš­tas ver­da vis ki­to­kius barš­čius. Vie­no griež­to, ka­no­ni­nio jų re­cep­to net nė­ra. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ir kiekvie­na šei­mi­nin­kė tu­ri sa­vo ga­mi­ni­mo bū­dą. Jei­gu šei­mo­je kaž­kas kaž­ko ne­val­go – to ir ne­de­da. Gal­būt kaž­kas ne­mėgs­ta grybų, pu­pe­lių ar ko­pūs­tų – ne­įdės jų. Vie­ni mėgs­ta ašt­riau, ki­ti ga­mi­na su jau­tie­nos sul­ti­niu, ki­ti su kiau­lie­na, dar ki­ti ap­skri­tai – be mė­sos. Vie­nos šei­mi­nin­kės il­giau bul­jo­ną ver­da, mė­sos dau­giau įde­da ar dar­žo­ves trum­piau troš­ki­na ir sko­nis – jau ki­toks. Bet kad ir kur barš­čius val­gy­tu­mei, vi­sur juo­se ra­si bul­vių, kaip ir čes­na­ko“, – tei­gia An­na.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, į uk­rai­nie­tiš­kus barš­čius ga­li bū­ti de­da­ma ir šiek tiek cuk­raus ar me­daus ir kiau­lie­nos la­ši­nių, ta­čiau jie ga­li bū­ti net ir be bu­ro­kė­lių. Yra net po­sa­kis, kad „barš­čių vie­nam žmo­gui nie­kas ne­ver­da“.

Pir­miau­sia pa­si­ruo­šia­mas kiau­lie­nos bul­jo­nas, kas mėgs­ta – nau­do­ja paukš­tie­nos ar jau­tie­nos, kaž­kas – tik dar­žo­vių sul­ti­nį. Keptu­vė­je troš­ki­na dar­žo­ves: bu­ro­kė­lius, mor­kas, po­mi­do­rus, ko­pūs­tus, pu­pe­lės, paprikas… Ne vie­na šei­mi­nin­kė šiai sriu­bai pasi­ruo­šia net iki 30 ar ir virš 30 in­gre­dien­tų. Vi­si jie pui­kiai de­ra ir su­tei­kia ge­ro sko­nio. Ši sriu­ba ver­da­ma ne trum­piau kaip 3 va­lan­das, tad na­tū­ra­lu, jog di­de­lis jos puodas ruo­šia­mas vi­sai šei­mai ar drau­gų kom­pa­ni­jai. Pa­tie­kia­ma su grie­ti­ne. Kai kur dar mėgs­ta­ma val­gy­ti su la­ši­niu­kais stip­riai įtrin­tais čes­na­ku. Barš­čiai pa­pras­tai ver­da­mi tirš­ti, to­kie, kad šaukš­tas juo­se sto­vi.

Ša­lia uk­rai­nie­tiš­kų barš­čių pa­tie­kia­mos dar šil­tos uk­rai­nie­tiš­kos čes­na­ki­nės pam­puš­kos, kep­tos ban­de­lės, api­pil­tos čes­na­ki­niu svies­tu ar alie­ju­mi. Bent kar­tą per sa­vai­tę An­na sa­vo šei­mai ir čia, Aly­tu­je, ver­da barščius.

Ant­ra­sis uk­rai­nie­čių vir­tu­vės hi­tas, anot pa­šne­ko­vų, yra sū­dy­ti la­ši­niai. An­na sa­ko, kad nuo se­no uk­rai­nie­čiai au­gi­no daug kiau­lių, jų na­muo­se nie­ka­da ne­pri­trūk­da­vo la­ši­nių. „Mū­sų žie­mos – šal­tos, drėg­nos, la­ši­niai su čes­na­ku su­šil­dy­da­vo. Bent tuo nuo se­no ti­kė­jo uk­rai­nie­čiai“, – sa­vo pa­ste­bė­ji­mą iš­sa­ko An­na. Ji pri­du­ria, kad su la­ši­niais kar­tu val­go ir čes­na­ką, ši dar­žo­vė stip­ri­na organiz­mą, sau­go nuo vi­ru­sų.

Uk­rai­nie­tiš­ki la­ši­niai yra šios ša­lis ku­li­na­ri­nio tau­ti­nio pa­vel­do da­lis – tai nė­ra mi­tas. Ir tik­rai la­bai ska­nūs.

„Kai at­va­žia­vo­me į Lie­tu­vą, sie­lo­jau­si, kad čia ne­ra­siu la­ši­nių. Juk mes pri­pra­tę – be la­ši­nių nė žings­nio. Ap­si­džiau­gė­me ra­dę, nors sko­nis ne toks, koks uk­rai­nie­tiš­kų la­ši­nu­kų. Ne tai, kad ne­ska­nūs bū­tų, bet ne to­kio sko­nio kaip Uk­rai­no­je“, – sa­ko An­na.

Pa­klaus­ta, kur Aly­tu­je per­ka la­ši­nių, ati­ta­rė, kad jai ska­niau­siais pre­kiau­ja­ma Žu­vin­to tur­gu­je, su dau­giau čes­na­ko ir drus­kos.

Šio­je po­kal­bio at­kar­po­je da­ly­va­vu­si cen­tro ko­or­di­na­to­rė Na­diež­da Kra­kov­sja­ja iš­sa­kė sa­vus pa­ste­bė­ji­mus: uk­rai­nie­čiai ki­taip negu lie­tu­viai au­gi­na kiau­les. Lie­tu­viai orien­tuo­ja­si į di­de­lius ūkius, o uk­rai­nie­čiai – ma­žus, ku­riuo­se nau­do­ja­mi na­tū­ra­les­ni pašarai, tad ir mė­sos ko­ky­bė ki­ta.

Uk­rai­nie­čiai val­go sū­dy­tus la­ši­nius, jų ne­rū­ko. Sko­nis pri­klau­so ir nuo vi­sų la­ši­nių ruo­ši­mo eta­pų, ne vien nuo sū­dy­mo.

An­na pui­kiai pri­si­me­na sa­vo vai­kys­tės va­sa­ras pas pro­mo­čiu­tę Da­ri­ją kai­me. „Sū­dy­ti la­ši­niai ruo­šia­mi su ru­pia drus­ka, prie jų val­go­ma čes­na­ko, tai la­bai ska­nu. Pa­me­nu, mū­sų gi­mi­nės mo­te­rys net į barš­čius dė­da­vo sū­dy­tų la­ši­nių, kar­tais kiek pa­ke­pin­da­vo ir bū­tent to­kius su­vers­da­vo į barš­čius. Dar ga­li­ma ska­nau­ti ir mal­tų la­ši­nu­kų, tai kla­si­ki­nis uk­rai­nie­tiš­kas už­kan­dis“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Po pau­zės An­na su­grįž­ta į Uk­rai­ną, kur kiek­vie­nas, pa­sak jos, tu­rin­tis že­mės skly­pe­lį, so­di­na daug čes­na­kų. Jos tė­tis 15 arų kiekvie­ną ru­de­nį žie­mi­niais čes­na­kais už­so­din­da­vo.

Pri­si­mi­nė ir vai­kys­tės va­sa­ras pas pro­mo­čiu­tę Da­ri­ją gra­žia­me gam­tos kam­pe­ly­je, jos ant me­di­nės tvo­ros iš­džiaus­ty­tus po dar­bų iš­plau­tus in­dus, bal­tai iš­da­žy­tą tro­be­lę su pro­se­ne­lio iš­pjaus­ty­to­mis mė­ly­no­mis langinė­mis. Taip pat bal­tai nu­da­žy­to­je kros­ny­je pro­mo­čiu­tė kep­da­vo duo­ną. Ji su ki­tais vai­kais lauk­da­vo kraukš­le­lio, ku­rį mo­čiu­tė prieš pa­duo­da­ma stip­riai įtrin­da­vo čes­na­ku pagar­din­tais la­ši­niais.

Kad uk­rai­nie­čių pa­tie­ka­lai so­tūs ir rie­būs, pa­ti­ki­na ir An­na. Mais­to spe­cia­lis­tai ra­gi­na per­ei­ti prie svei­kes­nės mi­ty­bos – dar­žo­vių, vai­sių, bet uk­rai­nie­čiai iš­brauk­ti iš sa­vo ra­cio­no la­ši­nių tik­rai ne­ke­ti­na.

Klau­sia­me An­nos, gal yra uk­rai­nie­čių vir­tu­vė­je pro­duk­tas, ku­rio lie­tu­vai­čiams ne­pa­vyk­tų pa­si­ga­min­ti? Mo­te­ris ati­ta­ria, kad vis­ką ir vi­si pa­si­ga­min­tų, jei re­cep­tas bū­tų iki smul­kme­nų ap­ra­šy­tas.

Ol­ga ak­ty­viai įsi­jun­gė į ne­ofi­cia­lią gru­pę „Uk­rai­nie­čiai – Aly­tu­je“, ku­rio­je šiuo me­tu apie 300 žmo­nių.

„Man pa­tin­ka Aly­tus, no­rė­čiau čia ir to­liau gy­ven­ti“, – sa­ko ji.

Pa­klaus­ta apie Ka­lė­dų pa­tie­ka­lus, Ol­ga ti­ki­na, kad jos kar­ta daž­niau­siai ga­mi­na tai, ką šei­ma mėgs­ta. O prie ka­lė­di­nių pa­tie­ka­lų ji pri­sky­rė šal­tie­ną, bal­tą miš­rai­nę, ba­lan­dė­lius ir, ži­no­ma, svar­biau­sią šven­čių patiekalą – an­tį, įda­ry­tą obuo­liais.

Dar vie­nas, pa­sak pa­šne­ko­vių, la­bai svar­bus uk­rai­nie­tiš­kas pa­tie­ka­las, ku­ris bu­vo, yra ir bus – tai mie­li­niai py­ra­gai. „Lie­tu­vo­je nė­ra to­kių“, – su nos­tal­gi­ja sa­ko mo­te­rys. Jie ga­li bū­ti ne­sal­dūs ir sal­dūs, o jų išskirtinumas – la­bai leng­va, nuo­sta­biai iš­ki­lu­si teš­la.

Mie­li­niai py­ra­gė­liai, py­ra­gai ir­gi se­na uk­rai­nie­tiš­ka tra­di­ci­ja – tu­rė­ti pa­tiems na­muo­se ir pa­vai­šin­ti sve­čius. Šių ke­pi­nių įda­rai la­bai įvai­rūs – ir mė­sa, vyš­nios, sly­vos, treš­nės, kiau­ši­niai su svo­gū­nais, žu­vis, ko­pūs­tai… Juos ver­da rie­ba­luo­se, ke­pa kros­ny­se.

Dar klau­sia­me, ar kruopš­tus dar­bas vir­tu­vė­je nors kiek nu­ra­mi­na jų šir­dis dėl ša­lies, ku­rią ne­gai­les­tin­gai, žiau­riai nio­ko­ja agresorius?

„Dir­bant at­si­pa­lai­duo­ji nuo ne­igia­mų min­čių. Juk be­pro­tiš­kai skau­da šir­dį dėl Uk­rai­nos, jau­di­na kiek­vie­na ka­ro die­na. Nuo­šir­džiai ti­ki­me, kad gal ne po me­tų ki­tų, bet Uk­rai­na vėl su­žy­dės kaip anks­čiau. Ir ka­ro me­tu uk­rai­nie­čiai ne­pra­ran­da vil­ties, štai kas­met puo­šia­mą di­džiu­lę eg­lę Char­ki­vo aikš­tė­je pa­kei­tė eg­lu­tė met­ro sto­ty­je.

Dar no­rė­tų­si, kad tė­vy­nai­niai mo­kė­tų pa­sa­ky­ti ačiū ne tik bi­čiu­liš­kų ša­lių va­do­vams, bet ir pa­pras­tiems žmo­nėms. Aš nuo­šir­džiai dė­ko­ju lie­tu­viams, ypač aly­tiš­kiams. Jie la­bai pa­do­rūs žmo­nės. Ste­bi­na vai­ruo­to­jai, jie lai­ko­si ke­lių eis­mo tai­syk­lių, prie vai­ro jau­čiuo­si sau­gi. Dar ir pa­ste­bė­ji­mą dėl gam­tos tu­riu: la­bai my­li­te miš­ką, ne­iš­kir­to­te jo plės­da­mi mies­tą, ge­ra gy­ven­ti gry­na­me, ty­ra­me ore“, – nuo­šir­džiai kal­bė­jo An­na.

Dar vie­na jos pa­sa­ky­ta fra­zė jaut­ria pa­gar­bos ban­ga per­bė­go kū­nu, An­na tei­gė, kad la­bai jai bran­gu tai, ką ji jau­čia šian­die­nos si­tu­a­ci­jo­je – aly­tiš­kių šil­tą po­žiū­rį į uk­rai­nie­čių tau­tą, pri­ėmi­mą čia, Aly­tu­je. „Tas jausmas yra la­bai bran­giai mū­sų įkai­no­tas“, – sa­kė ji.