Kartu su Vince nusprendėme, kad sukurti jaukiai šeimos ir namų šventei, skirtingai nei dabar, senovėje daug nieko nereikėjo, tik šeimynykščių rankų, įdėto darbo bei meilės, o rezultatas – jauki, šeimyniška įvairių patiekalų vakarienė. Garbingo amžiaus pašnekovė papasakojo, kokie patiekalai anuomet būdavo ant Kūčių stalo, iš ko ir kaip juos gamindavo bei išdėstė savo požiūrį į šiuolaikinę šventinę vakarienę.
Tikri šližikai – iš miltų ir vandens
„Būtinai per Kūčias turėjome kepti šližikus. Be jų Kūčios – ne Kūčios. Šližikus kepdavo tik iš vandens ir miltų, dar įdėdavo šiek tiek aguonų grūdelių. Bet būdavo, kad iškeptų šližikų nebuvo galima įkąsti. Todėl iš anksto pamirkydavo, kad jie atsileistų, – prisiminimais dalijosi senolė. – Maldavome aguonas. Būdavo molinis indelis su nelygumu viduryje ir su grūstuvu grūsdavome jame aguonas. Pasidarydavo baltas kaip pienas skystimas. Jį pildavome ant šližikų ir taip juos mirkydavome.
O dabar juos kepa visai nebe taip, ne pagal tikrus papročius. Būna, kaimynės atneša man paragauti, tai pridėjusios pieno, sviesto, kiaušinių, kad trapūs būtų. Tai ar čia Kūčios? Čia ne Kūčios! Jokiu būdu nepateisinu šiuolaikinių Kūčių valgių. Kūčios turi būti kaip Kūčios, o ne balius, nes dabar tai – balius. Dar kartais ir butelį pasistato, uždainuoja – mano vaikystėje, jaunystėje tokių dalykų nebuvo.“
Vincė pasakojo, kad per Kūčias taip pat buvo gaminami virtinukai su grybais ir grybų padažu.
„Kūčių vakarienei dar kepdavo blyniukus. Į gana skystą tešlą įpjaustydavo obuoliukų ir iškepdavo.
Dar gamindavo skryliukus. Iškočiota tešla, supjaustoma keturkampiais, išverdama ir užpilama aguonų skystimu“, – prisiminė pašnekovė.
Tokie patiekalai ir šiais laikais vaikų yra labai mėgstami. Tačiau skirtumas tas, kad tik labai maža dalis tiek blynus, tiek skrylius ar kitus miltinius patiekalus paprastai valgo gerokai pasaldintus. Tačiau Vincė sako, anų laikų vaikai nebūdavo tokie išrankūs.
„Ir blynelius ir skryliukus šiek tiek pasaldindavo, bet anksčiau nelabai ir to cukraus būdavo, bet mums, vaikams, būdavo labai viskas skanu, – su šypsena prisimena senolė. – Dabar vaikai auginami kitaip.“
Kisielius – ne iš spanguolių
Tęsdama pasakojimą apie Kūčių vakarienės valgius, Vincė sakė, jog taip pat buvo verdami kviečiai.
„Juos išvalydavome, tiesiog po grūdelį išrinkdavome. Mums, mažiems vaikams, liepdavo išrinkti, kad jokios šiukšlelės nebūtų. Išplauna, išverda juos, apibarstydavo aguonomis ir šiek tiek cukraus. Išvirti kviečiai išsipūsdavo“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet, itin mėgstamas ir svarbus šventinės vakarienės patiekalas buvo silkė. Ją ruošdavo su raugintais burokėliais.
„Supjaustydavo silkę, o ant jos viršaus raugintus burokėlius. Juk anksčiau ne marinuodavo stiklainiuose burokėlius, o raugindavo. Į silkės ir burokėlių patiekalą dar įpjaustydavo šiek tiek svogūniuko. Jokio aliejaus ar kitų pagardų nepildavo. Aliejų taip pat gamindavomės patys namuose iš sėmenų“, – prieš aštuonis dešimtmečius maisto ruošimo subtilybes pasakojo Vincė.
Būdavo ruošiama ir žuvis. Ją kepdavo įvairiai: paprastai, kitą kartą ir tešloje apvoliodavo.
Senolė prisiminė, jog per Kūčias būtinai turėdavo būti grybų barščiai: „Išvirdavo raudonus burokėlius, smulkiai supjaustydavo džiovintus grybus ir pakišdavo po pečiumi. Juos ištroškindavo, ten būdavo šiek tiek skystymėlio. Žinokit, būdavo labai skanūs.
Taip pat troškindavo ir kopūstus panašiai. Tik viskas būdavo be jokių riebalų“.
Valgė viską ir buvo skanu, nes per dieną niekas neduodavo valgyti
Šiais laikais esame įpratę, jog kisielius Kūčių stalui verdamas iš spanguolių. Tačiau Vincė pasakojo, kad jos vaikystėje ir jaunystėje jis buvo verdamas iš avižų.
„Išvirdavo grūdus ir likdavo toks tirštas kaip kisielius skystimas. Į jį dėdavo putino uogų, kad būtų šiek tiek rūgštesnis. Reikėdavo kisielių dar ir nudažyti. Dažydavome raudonųjų burokėlių sultimis, padarydavome raudoną. Mes spanguolių kisieliaus nevirdavome, – kalbėjo pašnekovė. – Dar virdavo įvairių vaisių kompotų – kriaušių, obuolių.
Kepdavo iš miežių ragaišį, bandeles. Juos valgydavome su silkėm. Bet labiausiai mėgdavome šližikus.
Tokios ir būdavo paprastos mūsų Kūčios prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Kaip Jėzus Kristus valgė Paskutinę vakarienę, taip ir pas mus buvo vakarienė“.
Per Kalėdas jau kepdavo visokias baronkas, pynias, pyragus su obuoliais, vyniotinius, įvairias mėsas po pečium – viskas buvo labai skanu.
Paklausta, koks buvo mėgstamiausias Kūčių patiekalas, Vincė nė nesudvejojusi atsakė: „Mes, vaikai, viską labai mėgdavome, nes per dieną būdavome beveik nevalgę – buvo pasninkas prieš Kūčias“.
Dabar Vincė nieko jau daug ir nebegamina, nes gyvena viena, dėl garbaus amžiaus ne viską gali valgyti, sunkiai juda, tad ir jos Kūčios būna savuose namuose. Čia ją aplanko vaikai, anūkės, grįžusios iš Vilniaus, Panevėžio, Kėdainių.
Tačiau prisiminusi tuos laikus, kai pati augino vaikus, sakė pastebinti, kaip palaipsniui keitėsi Kūčių valgiai, patiekalai, kol galiausiai labai pasikeitė.
Gyveno sunkiai, bet sutarime ir meilėje Be valgių, specialiai buvo paruošiamas ir Kūčių stalas. Nors nei valgių, nei pačio stalo nepuošdavo, tačiau pasiruošti vis tiek reikėdavo.
„Kūčių stalą paruošdavome taip: a.a. tėvelis iš klojimo atnešdavo šieno. Jį paklodavo ant stalo, o ant viršaus patiesdavo baltą staltiesę, pastatydavo kryželį, uždegdavo žvakę, o po stalu pastatydavo krepšį su šienu: sakydavo, kad čia ateis Jėzus miegoti.
Tada ant to stalo pradėdavome dėti valgį. Niekaip jo nepuošdavome, paprasčiausiai sudėdavome į lėkšteles, dubenėlius ir pastatydavom ant stalo. Visiems asmenims buvo padedami moliniai dubenėliai ir mediniai šaukštai“.
Senolė prisimena, jog anksčiau žmonės gyveno vargingiau, buvo tikrai sunkus gyvenimas, bet šeima buvo vieninga.
„Mes gyvenome ūkiškai, turėjome savo žemę, nieko nepirkdavome, viską užsiaugindavome, gamindavome patys namuose. Bet kartu visi buvo šiltesni, draugiškesni, Kūčias valgydavome visi krūvoj, – kalbėjo Vincė. – Tėvelis imdavo paplotėlį [kalėdaitį] nuo stalo, visiems po gabaliuką duodavo jo atsilaužti prieš valgant ir pasakydavo: „Neužmirškit kelio į namus“. Mes buvome penki vaikai ir visuomet mums to palinkėdavo. Prieš pradedant valgyti, suklupdavome visi aplink stalą, melsdavomės. Atsikeldavome, tada duodavo laužti paplotėlį.
Pirma, tikrai jautei, kad tikrai valgai Kūčias, net nemoku nupasakoti to jausmo. Labai mes laukdavome tos šventės. Namų kaip dabar nepuošdavome, tik uždegdavome kokias dvi tris žvakes. Eglutės irgi neturėjome.
Paskui, kai jau paaugome, tėvelis iš miško parnešdavo eglutę. Ją puošdavome paprastais popieriukais: prikarpome kokių žvaigždučių ar dar ko nors, uždėdavome vatos gabaliukų, kad atrodytų kaip sniegas, nes neturėjome nei saldainių jokių, nieko.“
