Jas skaitydamas prieš daugelį bandžiau įminti paslaptį: kur slypi žmonių, daug pasiekusių versle, sėkmė? Bėgant metams supratau, kad pačių ar kitų perpasakotos istorijos yra tik vienetiniai atvejai, ir jie jokiu būdu negali būti taikomi kiekvienam, norinčiam susilaukti sėkmės kažkurioje verslo sferoje.
Daug metų dalyvaudamas ir stebėdamas maitinimo įstaigų verslo sferą aš supratau, kad ir čia vienos visiem tinkančios sėkmės formulės nėra ir būti negali.
Apžvalgoje minėdamas šalia Kauno, Ringauduose, įsikūrusią šašlykinę, aš atskleisiu kelias paslaptis, kurios būtinos norint atidaryti kavinę, restoraną ir jį sėkmingai vystyti.
Pirma taisyklė – nesvarbu, kur jūs esate, svarbu, ką jūs siūlote. Jūs galite atsidaryti restoraną miesto centre ir po kelių mėnesių bankrutuoti, nes bandėt įsisprausti tarp jau ten dirbančių restoranų nukopijavę ir kiek patobulinę jų meniu.
Turi būti išskirtinumas, ne veltui net daugelį metų dirbantys restoranai kartą ar du kartus metuose keičia meniu, palikdami juose tik kelis svečių pamėgtus patiekalus. Kam bus įdomu eiti į naują restoraną, jei panašūs patiekalai jau atsibodę gretimuose restoranuose.
Dar vienas svarbus dalykas dėl patiekalų meniu. Žinau, kad daugelis dabar samdo virtuvės šefus, kurie sudarinėja restoranui meniu. Tai gera idėja, bet samdant šefą tik meniu sudarymui, reikėtų pasistengti, kad jis sudarytų meniu iš tokių patiekalų, kuriuos bus nesunku atkurti vietiniams virėjams. Jei darbuotojų pasiūla regione apgailėtina, apie virtuvės šefo iš „šono“ meniu net nereikėtų svajoti. Apsijuoksite jau per pirmas savaites jam išvykus.
Prakalbęs apie meniu, kviečiu jus pažvelgti į Ringaudų „Šašlykinės“ meniu. Mažesnio pasirinkimo greičiausiai nerasime ne tik Lietuvoje, greičiausiai ir visoje Europoje.
Taip taip, jūsų regėjimas neapgauna, čia siūlomas tik kiaulienos šašlykas. Ir kiek „platesnį“ pasirinkimą sudaro 3 galimi porcijų dydžiai: mažas, vidutinis ir didelis.
Nėra čia ir jokių garnyrų variacijų. Tiesiog pjaustytas agurkas, pomidoras, marinuoti svogūnai, ryžiai ir duona. Įpratę rinktis keptas ar marinuotas daržoves, gruzdintas bulves ar batatus tas fantazijas atvykę į šią šašlykinę privalote palikti namie.
Tad pirma taisyklė norint kurti sėkmingą maitinimo įstaigų verslą – sudominkit svečius savo pasiūla, būkit išskirtiniai.
Antra svarbi detalė – interjeras. Kurdami interjerą turite įvertinti, į kokį svečių segmentą norite orientuotis. Nebūkit naivūs, visų paimti nepavyks, didžioji dalis priklausys nuo meniu kainų, patiekalų kokybės, aptarnavimo ir interjero.
Nepasakysiu, kad kuklus šašlykinės interjeras nepritraukia pasiturinčių klientų, bet jie čia – mažoji dalis. Nesuklysiu teigdamas, kad didžioji dalis čia besilankančių svečių – vidutines ir kiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantys žmonės.
Viskam turi būti ribos. Jei toks interjeras puikiai tinka užlėkusiems užkąst šašlykų darbo metu ar po jo, tai toks interjeras netiks jūros gėrybių restoranui, kur patiekalų kainos prasideda nuo 20 eurų, o vynų – nuo 100.
Jūs galvojate iš kur pas mane dabar tokios mintys? Jos gimė ne dabar rašant apžvalgą, jas pasakojau sūnui, kai radę porą laisvų vietų vienoje iš dviejų šašlykinės salių, pasidėję ant stalo mums įduotą numeriuką, laukėme mums kepamų šašlykų.
Kadangi jų teko laukti ilgai, sūnaus klausimai apie nuosavus restoranus pylėsi toliau. Ir vienas iš jų, manau, ne ką svarbesnis už pirmus du. Tai lėšos restoranui. Daugeliui kyla klausimas, kiek reikia turėti norint pradėti restoranų verslą.
Į šį klausimą atsakydamas pradėsiu nuo to, kad tai verslas, kuriam jokiu būdu negalima skolintis pinigų – reikia turėti savų. O savų reikia turėti tiek, kad, pavyzdžiui, restorano įrengimui išleidus 300 000€, reikia dar tiek turėti atsidėjus, kad restoranui pradėjus dirbti netrūktų apyvartinių lėšų.
Sėkmės kūdikiai yra tie, kurie vos atidarę restoraną neatsimuša klientų. Daugelio kitų istorijos kiek liūdnesnės. Restoranų versle jie paaukoja šeimos santaupas, tada dar tiek pasiskolina, nes pradžioje tiksliai nebuvo paskaičiavę, kiek viso reiks.
Tad restoranui atsidarius ir jau po pirmo ar dviejų mėnesių išnešus paskutines šeimos pajamas už patalpų nuomą ar darbuotojų algoms, tokie verslininkai jungia taupymo režimą.
Mažinamos porcijos, darbuotojų algos, keliamos kainos. Ir, kas baisiausia, mažinamas pamainoje dirbančių darbuotojų skaičius. Tai pateisinant tuo, kad ir taip nėra žmonių – spės. Ir tada kaip tyčia svečių skaičius padidėja, o turint didesnį svečių skaičių ir mažesnį – personalo, nukenčia tiek maisto, tiek aptarnavimo kokybė.
Tad norėdami pasinerti į verslą būkit pasiruošę tam, kad gali prireikti ir kelių mėnesių ar net metų, kol restoranas pradės nešti kažkokį pelną.
Mums taip šnekučiuojantis prabėgo laikas, ir ant mūsų stalo atkeliavo mūsų užsakyti šašlykai. Pamatėt mažą ir didelę porciją – ir iškart spėju, ką daugelis pagalvojote: jog aš skriaudžiu sūnų arba atvirkščiai. Jei taip pagalvojote, tai labai klystate.
Teisingas atsakymas būtų toks: norėjome pamatyti skirtumą tarp didelės ir mažos porcijos. Šašlykais pasidaliname po lygiai.
Žvelgdamas į aplink sėdinčius laimingus šašlykinės svečius aš pagalvojau, kad tikrosios šio verslo sėkmės paslapties aš taip ir neperpratau.
Šašlykai – tokie, kokius mes su tėvais raugdavome vaikystėje, šiek tiek jaučiamas actas, svogūnai, prieskoniai marinate. Kažko tokio stebuklingo aš juos valgydamas neaptikau. Tiesiog tradiciniai lietuviški, skanūs, gerai iškepti neišsausėję šašlykai. Radęs duonos prie ryžių prisiminiau savo amžinatilsį senelį, kuris viską valgydavo su duona – net tuomet, kai garnyre būdavo bulvės, jam vis vien reikėjo duonos.
Skanūs, be jokių įmantrybių pagaminti šašlykai sutraukia tokius didelius kiekius lankytojų.
Kai atėjome, stovėjome eilėje, ir kai išėjome, taip pat mačiau eilę.
Teigti, kad atidarius kažką panašaus už poros šimtų kilometrų pajūryje, galima tikėtis panašios sėkmės, aš pabijočiau.
Žinau tik tiek, kad ši šašlykinė gyvuoja jau ne pirmą dešimtį metų, bet drįsčiau abejoti, jog tik atsidariusi ji turėjo dvi sales ir tiek staliukų.
Spėju, ji augo panašiai kaip HBH prie Palangos. Mažais žingsniukais pasistatydami po kelis staliukus prie jau stovinčių poros ir tik atsiradus poreikiui.
Tad gerdamas limonadą, kuris man priminė kriaušių limonadą iš vaikystės, pasakiau sūnui, kad šiame versle skubėti negalima.
Reziumuodamas noriu pasakyti, kad nereikėtų pradėti šio verslo tik dėl to, kad mėgstate gaminti ar dažnai lankotės restorane. Čia daug povandeninių srovių, kurias galima pažinti tik padirbėjus šioje sferoje. Gal dėl to aš mintis apie nuosavą maitinimo įstaigą kasmet atidedu vis kitiems metams.
Ringaudų „Šašlykinę“ vertinu 5/5 už malonų aptarnavimą, švarias sales (švara man labai svarbi) ir neįmantrius, bet skanius šašlykus.
O tų, kurie planuoja atidarinėti restoraną, neatkalbinėsiu, bandykit. Nepabandę niekada nesužinosit, ar jums pasiseks. Tuo labiau, kad nesėkmių būna visuose versluose, ne tik šiame.
