Etnologė, Vytauto Didžiojo universiteto kultūros studijų katedros vedėja doc.dr. Laimutė Anglickienė pasakojo, kad silkę lietuviai mielai valgo jau kelis šimtmečius.
Seniau žmonės advento laikotarpiu, keturias savaites iki Kalėdų, sąžiningai nevalgydavo mėsos nei pieno produktų, taigi visą šį laikotarpį silkė (ir kita žuvis) jiems būdavo svarbiu raciono paįvairinimu. Ją valgydavo praktiškai visuose namuose ir valstiečiai, ir didikai.
Silkę žmonės seniau pirkdavę žydų krautuvėlėse, o šie ją iš pajūrio gaudavo statinėse. Silkę pirkėjams parduodavo vienetais („štukomis“), paprastai ją įdėdavo į jų atsineštas puodynėles ir užpildavo sūrymu.
Tas skystis irgi būdavo pakankamai vertingas, juo gardindavo bulves ar kitaip panaudodavo. Kartais šeimos nariai pasidalindavo po pusę silkės, ją uždėdavo ant karštos bulvių košės ir kiek palaukdavo, kol silkė išskirs riebalus ir košė taps gardesnė.
Kūčioms silkę stengdavosi paruošti šventiškiau, pavyzdžiui, pamarinuodavo su actu ir svogūnais. Valgydavo ją ir su burokėliais, panašiai, kaip dabar. Žemaičiai dar mėgdavo suvynioti silkę į popierių, ją pakepti ant anglių ir iš jos, pridėję svogūnų, virti cibulynę sriubą.
Pasak L.Anglickienės, įmantresnių patiekalų su silke atsirado tarpukariu – tuomet būdavo rengiami Žemės ūkio rūmų kursai šeimininkėms, kur jos išgirsdavo, kaip įdomiau paruošti lietuviams įprastus produktus. Tuomet Lietuvoje išpopuliarėjo, pavyzdžiui, silkė su kepintais svogūnais ir morkomis.
Lietuvos žydai mėgdavo ir saldžiarūgštę silkę, kad ir paruoštą su razinomis, obuoliais ar tiesiog pagardintą cukrumi. Tokia silkė mėgstama ir Skandinavijoje; dabar jos neretai ragauja ir lietuviai, bet prieš šimtmetį jiems ji atrodydavo neįprastai.
Gruodį silkę graibstyte graibsto
„Maxima LT“ Pirkimų departamento direktorius Marius Tilmantas papasakojo, kad silkę ar jos mišraines žmonės mielai perka įvairiais metų laikais, bet, žinoma, šios žuvies pardavimų pikas kasmet fiksuojamas gruodį.
Pastebima, kad tie pirkėjai, kurie mėgsta silkės patiekalus ruošti patys, jos įsigyti suskuba dar likus daugiau nei mėnesiui iki Kūčių – marinuotos silkės ir filė paklausa stipriai augti pradeda jau lapkričio mėnesį.
„Maximos“ lankytojų ypač pamėgta naminė sluoksniuota silkių ir burokėlių mišrainė nuo lentynų graibstoma ir vasarą, pirkėjai taip pat dažnai renkasi įvairias silkės variacijas su grybais.
Pasak M.Tilmanto, ir dabar, kaip ir seniau, Kūčių stalas be silkės – tikra retenybė lietuvių namuose. Ši žuvis lengvai paruošiama, nebrangi, o receptų įvairovė yra neišsemiama, tad dažnai per žiemos šventes ragaujama net ne vieno silkės patiekalo: nuo marinuotos, patiektos su grybais iki mišrainių bei užtepėlių su ja.
Silkės populiarumą palaiko ir jos kainos bei kokybės santykis: žuvis nekainuoja daug, tačiau yra riebi, maistinga ir naudinga sveikatai. Mitybos ekspertų teigimu, ji puikiai tinka pakeisti mėsą ne tik ant Kūčių, bet ir ant kasdienio stalo.
Populiariausias gaminys ne tik prieš šventes, bet ir visus metus „Maximos“ parduotuvėse būna silkių filė aliejuje. Nemažai šventinių silkių patiekalų receptų keliauja iš kartos į kartą, tad jau paruošta kokybiška filė tampa aukso viduriuku tiems, kurie nori ir išlaikyti tradicijas, ir sutaupyti laiko virtuvėje. Be to, žmonės vis dažniau nori eksperimentuoti ir atrasti naujų skonių, tačiau ne visi nusiteikę arba moka patys darinėti žuvį.
Nemažai žmonių linkę dar daugiau darbų perleisti maisto gamybos ekspertams parduotuvėse: spalio mėnesį „Maximos“ užsakymu „Spinter Research“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad kas trečias pirkėjas ketina ant šventinio stalo dėti įsigytą jau paruoštą silkę.
M.Tilmantas teigė: „Tokia gausybė žmonių pasižymi ir skonių įvairove, tad mūsų komanda įdeda daug pastangų, kad plėsdama asortimentą ir siūlydama naujų patiekalų pateisintų visų jų lūkesčius – tiek ieškančių klasikinių skonių derinių, tiek nusiteikusių naujovėms.“
