Tragiškiausia situacija su kebabinėmis. Jų pridygę ant kiekvieno kampo. Jei reikėtų vienu sakiniu jas apibūdinti, beveik jas sieja vienas ypatumas: tai didelės porcijos gruzdintų bulvyčių, apibarstytų mase, kuri labiau primena tualetinį popierių nei mėsą, ir salotų mišinys.
Kiek geresnė situacija su mėsainiais, bet tų maisto furgonėlių – vienetai.
O apie meksikietišką virtuvę galėjau tik pasvajoti. Iki šios dienos.
Jei man reikėtų maisto ragavimo hobį palyginti su kokiu kitu, geriausiai tam tiktų daugelio pamėgta žvejyba. Užkietėjusiam žvejui pakanka kelių draugo sakinių apie atrastą naują žuvingą vietą, ir tas jau naktį nemiega laukdamas suplanuotos išvykos pažvejoti.
Panašiai su manimi nutiko ir šį kartą. Draugo skambutis ryte ir kvietimas dienos pietų, kur galėsime paragauti meksikietiško gatvės maisto, privertė mane išmesti iš galvos visus darbus ir mąstyti tik apie artėjančius pietus.
Kelis kartus dar skambinau draugui su klausimais, ar tai nebus eilinis kebabinės lygio kioskelis su skambiu pavadinimu ir maistu „apie nieką“.
Draugo pasakojimu, jog maistą gamina meksikietė, aišku, aš nepatikėjau. Maniau, jog tai pigus triukas privilioti mane. Bet jau užkandinės „El Jefe California Burrito“ viduje pamatęs už prekystalio ne šviesiaplaukę lietuvaitę, o tik angliškai susikalbančią tamsiaplaukę aš pradėjau po truputį tikėti ta pasaka, kurią man draugas sekė nuo ryto.
Patiekalų pasirinkimas nedidelis. Bet tie, kurie propaguoja gatvės maisto stilių, niekada ir nesiūlo kelių dešimčių patiekalų.
Pirma, ko iš užsakytų patiekalų labiausiai knietėjo paskanauti, tai „California Burritas“. Tie, kurie žino, kuo meksikiečiai gardina buritus – savotiškus tortilijų suktinukus su įdarais – pritars man, kad juose be kitų ingredientų visada rasime ryžių ir pupelių. Bet štai paplotėlyje iš Kalifornijos vietoje ryžių ir pupelių – bulvytės ir gvakamolė. Sakyčiau, toks amerikiečių skonui pritaikytas variantas.
Kadangi man asmeniškai bulvės skanesnės nei ryžiai, tai „El Jefe California Burrito“ darbuotojai perpjovus buritą aš pamačiau tai, ką paskutinį kartą mačiau lankydamasis Amerikoje. Lietuvoje panašių derinių nebuvau dar niekur radęs.
Niekas neišvirs skanesnių cepelinų nei tai padarys lietuvis virėjas. Panašiai ir „pico de gallo“ ar gvakamolė. Juos sunkiai atkartos kitų tautų virėjai. Jūs pasakysite, ir kas ten įspūdingo. Vieno pagrindą sudaro pomidorai, o kito – avokadai. Bet valgydamas buritą aš būtent apie tai ir galvojau. O dar kas kart panardindamas buritą į aštrią avokado salsą supranti, kad spjaudymasis ugnimi garantuotas bus visai diena.
O jei šį patiekalą gamintų lietuvaitis? Na, padėkit šios buritos kalkuliacinę kortelę lietuvaičiui, ir jis pagamins „pasakišką“ lietinį su įdaru.
Tikrai nenoriu menkinti tautiečių gebėjimų, bet, manau, tautiniai patiekalai geriausiai pavyksta tos šalies atstovams.
Draugo valgytoje „Loaded Fries Carne asada“ didžiausią įspūdį paliko jautienos steikas. Jau užsakant mačiau, jog meniu minimas jautienos kepsnys, bet tada pagalvojau, kad tai koks reklaminis triukas, kaip ir kitur Lietuvoje, tradiciškai gausime tik maltą ar plėšytą jautieną. Kadangi draugas – didesnis aštrių pojūčių maniakas, į pagalbą aštriai avokado salsai papildomai užsisakė ir Chalapos paprikų.
Prisipažinsiu aš jau vien suvalgęs buritą jaučiausi sotus ir laimingas. Tad žvelgdamas į keturis takus, džiaugiausi neužsakęs dviejų porcijų. Keturi takai buvo dviejų skirtingų skonių, du iš jų su jautiena ir du – su vištiena. Būdamas didesnis jautienos mėgėjas pirmenybę atidaviau takams su jautiena.
Žinoma, kad visų tortilijų įveikti nepavyko, nes reikėjo dar vietos pasilikti čiūroms – savotiškam meksikietiškm desertui.
Vyrus gal nelabai sudominsiu saldumynais, bet nuotrauka, kurioje ant čiūrų pilu šokoladą, privers ne vieną moterį užsimanyti ko nors skanaus čia ir dabar ir skubiai raustis po rankinuką ieškoti šokoladuko...
Reziumuoju. Žinoma, galėjome užsakytą maistą parsivežti į biurą ir ten pietauti, bet tada tų skonių, kurie atsiskleidžia valgant maistą vietoje, tik pagamintą, mes nebūtume patyrę visos meksikietiškų skonių fiestos.
Būčiau valgęs sutroškusią buritos tortilija, o draugas – traškumą praradusias bulvytes. Tad jei norite gauti daugiau malonių potyrių valgydami gatvės maistą, valgykite jį vietoje.
Dažnai rašydamas baigiamąjį žodį aš duodu kokį patarimą maitinimo įstaigai, bet šį kartą jis bus nesusijęs su maistu. Nes maistą vertinu stipriu 5/5.
Vienintelis, ką norėčiau rekomenduoti šiam gatvės maisto taškui, tai gal pasikabinti kokią neoninę švieslentę ar ant pastato stogo pakabinti didelį sombrerą. Tik tam, kad neabejingi meksikietiškam maistui jau iš tolo matytų vietą, kurioje galėtų paskanauti autentiškų meksikietiškų patiekalų. Viduje nieko nekeisčiau, nes ten kiekvienas patalpos metras alsuoja Meksika.
