Norint pažinti Turkijos virtuvės ypatumus, reikia panardyti siauromis senamiesčių gatvelėmis ir paskanauti mažuose restoranėliuose gaminamo maisto.
Jau vien žvelgiant į vitrinas, nukrautas ant iešmų sumautais šašlykais, sparneliais, malta mėsa ir daržovėmis burnoje ima rinktis seilės. O patiekti ant stalo patiekalai atima norą laikytis dietos bent jau tądien.
Gal kelios asmeniniame archyve rastos nuotraukos iš kelionių po Turkiją padės jums bent kiek suprasti maisto patiekimą, kuriuo pasižymi turkai.
Šioje šalyje sunku pamatyti dirbančias moteris – ar prekyboje, ar kokioje kitoje sferoje. Nes Turkijoje dirba vyrai, o moterys rūpinasi namais.
Pirmais kartais man buvo kiek keistoka matyti restorano virtuvėse besidarbuojančius vien tik vyrus, bet ilgainiui ir man tai tapo savotiška norma.
Ne veltui aš pradėjau pasakoti apie Turkiją. Nes restoranas „Mažoji Turkija“, apie kurį noriu papasakoti, panardino mane į prisiminimus.
Keistas jausmas – atrodo, vos tik pravėriau duris į viename iš Klaipėdos daugiabučių rajonų įsikūrusį restoranėlį, o jau po kelių minučių sėdėdamas prie siuvinėta staltiese padengto stalo ir skambant turkiškoms melodijoms pasijutau lyg persikėlęs į Turkiją.
Ir jei vartant meniu iš lauko būtų atsklidęs muedzino kvietimas melstis, aš būčiau pradėjęs žnaibyti save, bandydamas įsitikinti, ar aš nemiegu ir ar tai ne sapnas.
Pamatę svečiams prie gretimo stalelio atneštą arbatą išskirtinės formos stiklinėse, žinoma, arbatos užsimanėme ir mes.
Arbata su šalia padėtais cukraus gabaliukais tuos gerus prisiminimus apie Turkiją tik sustiprino.
Turkišką vaišingumą patyrėme ir „Mažojoje Turkijoje“ – ant mūsų stalo buvo atnešta fokačijos duonelė su keliomis užtepėlėmis (humusas, jogurtas su agurkais ir kiaušinių).
Man asmeniškai vaišingumui išreikšti būtų pakakę ir duonelės su užtepėlėmis, bet prie viso to mes dar gavome ir lėkštę salotų.
Tad kai buvo atnešti mūsų užsakyti užkandžiai, vos radome laisvos vietos jiems ant stalo padėti.
„Sigara bor“ varškė, gardinta prieskoniais ir susukta tešloje, turėtų patikti mėgstantiems varškę. Mane labiau iš užkandžių nustebino „Icli kofte“. Kotletukai iš rudų ryžių ir įdaryti faršu forma labai primena sumažintus „Kijevo“ kotletus. Sultingi kotletukai su labai įdomios tekstūros paniruote nuo mūsų stalo išgaravo taip greit, kad vos spėjau juos įamžinti keliose nuotraukose.
Turkijoje buvau įpratęs visur valgyti jų tradicinę lęšių sriubą, kurią jie patiekia kartu su citrinos skiltele. Šiame restorane pabandžiau trintą pomidorų sriubą, kiek salstelėjusią, gardintą žiupsneliu tarkuoto sūrio.
Dėl virš milžiniškos kepsninės įtaisyto galingo gartraukio kepančios mėsos kvapą aš užuodžiau tik priėjęs arčiau kepsninės, kai norėjau padaryti kelias nuotraukas. Iešmus vartantis besišypsantis vyriškis prisiminimus iš kelionių po Turkiją tik dar labiau sustiprino.
Nežinau, kodėl, bet pamatę akių kontaktą, jie visada šypsosi, ir tai net mus, šiauriečius, dažniau vaikštančius rimtais veidais, priverčia nusišypsoti.
Pagrindiniai patiekalai ir jų patiekimas – būtent toks, kokį gausi daugelyje Turkijos restoranėlių. Ten ir čia pagrindinis akcentas yra kepsnys.
Turkai garnyrui dažniausiai patiekia ryžius, lavašo, būna ir bulvių košės. Pamenu, viename iš lauko kioskelių užsakęs lavašą, jame be mėsos ir daržovių radau įsuktų ir gruzdintų bulvyčių.
Jei prie mėsainio valgomos bulvytės manęs niekada nestebino, tai lavaše radęs nemažą kiekį gruzdintų bulvyčių buvau nustebintas stipriai.
Bet grįžkime į Klaipėdą ir į „Mažąją Turkiją“. Jei burtininkas cirke yra tas, kuris iš savo cilindro sugeba ištraukti triušį, ir ne vieną, tai turkiškos virtuvės virtuozas yra tas, kuris ne tik sugeba subalansuoti prieskonius avienos farše, bet ir iškepa šį patiekalą sultingą.
Vištienos sparneliai buvo su šiokiu tokiu aitrumu, kuris su kiekvienu kąsniu buvo jaučiamas vis labiau. Marinuoti avienos pjausniukai buvo per skanūs dalintis. Tad su kitais Katinais padariau tik mažyčius barterinius mainus, norėdamas paskanauti jų valgytų patiekalų.
Žvelgdami į desertų lėkštutes nepradėkite mūsų klausinėti, kur mums tiek telpa. Desertai mažyčiai, vos poros kąsnių. Tai atspindi ir jų kaina – 1–1,50 euro.
Aš asmeniškai labiau mėgstu turkiškus grilio patiekalus, o jų šalies desertų vis dar neprisijaukinu. Man jie per saldūs. Bet kad baklava buvo gaminta laikantis turkų tradicijų, aš galiu patvirtinti vos paskanavęs dviejų skirtingų šio deserto versijų.
Mane labiau savo skoniu nustebino manų desertas. Jis pasižymėjo mažesniu nei baklava saldumu.
O tai, kad restoranėlis turėjo airano, ir ne pilstomo kažkokio gamintojo, o jį gamina vietoje, mane dar labiau sužavėjo. Puikus gėrimas, kurį rekomenduoju gerti visiems norintiems gero virškinimo. Tiesa, yra vienas minusas – visi airanai, pardavinėjami parduotuvėse, yra toli nuo to airano, kurį gamina turkai restoranuose.
Reziumuoju. Už pasisėdėjimą mes gavome juokingai mažą sąskaitą – 50 eurų. Su arbatpinigiais ši suma šiek tiek ūgtelėjo. Tik namie studijuodamas nuotraukas, aš pastebėjau, kad į sąskaitą neįtraukta sriuba.
Tiesa, arbata mus taip pat pavaišino. Iki Kalėdų dar lyg ir toli, bet restoranų, norinčių prisikviesti svečių, dosnumas vis auga.
Vienintelė šio restorano bėda – vieta. Aš asmeniškai labiau jį norėčiau matyti Klaipėdos senamiestyje, kur savo gaminamais patiekalais jis nušluostytų nosį ne vienam ten įsikūrusiam restoranui.
Vertinu „Mažąją Turkiją“ 5/5 ir rekomenduoju visiems, kas neabejingi turkiškai virtuvei.
