Tai viena iš priežasčių, kodėl šįkart pasitelkiau sūnų. Antra priežastis – daug svarbesnė. Tai sūnus mane jau kelintą mėnesį įkalbinėja kartu nuvykti papietauti į vieną Klaipėdoje įsikūrusią kavinę.
Kavinės statusą ne aš jiems priskyriau – toks puikuojasi maitinimo įstaigos „Facebook“ anketoje. Tegu neįsižeidžia kavinukės savininkai, bet aš asmeniškai visas maitinimo įstaigas, kuriose lankytojai stovi eilėje, ir maistą tenka patiems padėklais nusinešti ant laisvo stalelio, vadinu valgyklomis.
Bet velniai nematę to statuso. Mane labiau nustebino pavadinimas – „Laimingos šakutės“. Tuo metu, kai net ir mažuose Lietuvos miesteliuose ne tik naujai kepami restoranai, bet ir valgyklos išsižada lietuvių kalbos, pavadinimams suteikdami užsienio kalbų žodynuose naudojamų žodžių darinius, didmiestyje įsikūrusi maitinimo įstaiga lietuvišku pavadinimu neatsigina klientų.
Taip taip – neatsigina. Kai sūnus man pasakė, kad į kavinukę reikėtų nuvažiuoti prieš vienuoliktą valandą, nes prieš dvyliktą pusės patiekalų jau nebus, maniau, jis kiek sutirština spalvas.
Bet kai užėję gerokai prieš vienuoliktą į pilnutėlę kavinukę be ilgos eilės, nusidriekusios prie prekystalio, pamačiau ir tai, kad darbuotoja vieno patiekalo pavadinimą jau trina nuo meniu lentos, supratau, kad sūnus kalbėjo tiesą.
Meniu pasirinkimas nedidelis, bet visų patiekalų išragauti net mes, Katinai, nepajėgėm.
Pradėsiu trumpą maisto apžvalgą nuo razinų kompoto, kurį per klaidą pamiršau užsakyti, tad teko traukti piniginę antrą kartą. Kažką panašaus paskutinį kartą teko gerti mokykloje, labai, labai seniai.
Šiais laikais net valgyklos, patiekdamos kažką panašaus į kompotus, juos gamindamos naudoja sirupus, o ne šviežius vaisius ar, kaip šiuo atveju, džiovintas razinas. Skonis gėrimų, kuriuose naudojami cheminiai junginiai, kardinaliai skiriasi nuo to kompoto, kurį verdame namie, ir be vaisių ar uogų, pridedame tik cukraus.
Tad kai sūnus pasakė, jog kompoto negers, jo ilgai neįkalbinėjau paragauti, o išgėriau abi stiklines pats.
Mūsų stalas, gausiai nukrautas patiekalais, traukė kitų lankytojų dėmesį. Skirtingai nei jie, mes save palepinome ne tik sriubomis, bet pasiėmėme net po du pagrindinius patiekalus.
Burokėlių sriuba būtų ideali, jei joje būtų plaukioję bent keli maži gabaliukai mėsos. Bet mokant už sriubą 1,30 euro tikėtis mėsos būtų tolygu Kalėdų naktį sėdint prie namo židinio laukti pro jį įkrentančio Kalėdų senio su dovanomis.
Meksikietiška sriuba jau kiek brangesnė – 2,50 euro. Įdomu tai, kad ją užsakant darbuotojai pasiteiravo, ar norėsime, jog sriuba būtų aitresnė. Išgirdę teigiamą atsakymą, sriubon įdėjo arbatinį šaukštelį aitriųjų paprikų pastos. Ir tas aitrumas sriubai suteikė kiek gyvesnio skonio.
Jei pagrindinius patiekalus reikėtų išrikiuoti eilės tvarka pagal tai, kuris labiausiai patiko, ta eilutė atrodytų taip: kiaulienos troškinys su svogūnais, kapotos vištienos kepsneliai, kiaulienos šnicelis ir kiaulienos sprandinės muštinis, apkeptas sūriu ir pomidorais.
Ir sūnus buvo teisus, kai mums dar stovint eilėje ir studijuojant „Laimingų šakučių“ meniu, pasakęs, kad troškinys su svogūnais čia pasakiškas.
Gaila, kad garnyrui galėjo pasiūlyti tik virtas bulves ir grikius. Aš mieliau šnicelį būčiau valgęs su bulvių koše.
Bet va prie kapotos vištienos kepsnelių pasirinkti grikiai puikiai tiko.
Muštinis, užkeptas sūriu ir įvairiais pagardais, man visada dvelkia nostalgija iš vaikystės. Jis buvo vienas iš pirmų mano kepinių.
Reziumuoju. Viso svečiavimosi metu kavinukėje stebėjau klientus. Ir, didelei mano nuostabai, didžioji jų dalis buvo senjorai. Žinant tai, kad senjorai prieš pirkdami sviestą ar kokį kitą maisto produktą apeina visas gretimas parduotuves, kol randa tą, kurioje jo kaina geriausia, leidžia man prieiti prie išvados, jog aplink kilometro ar dviejų spinduliu skaniausi dienos pietūs būtent čia.
Iš minusų paminėsiu tik tai, kad patiekalų čia kasdien pagamina nedidelius kiekius. Sūnaus žodžiais tariant, jei ateisite prieš tryliktą valandą, daugiau nei pusės patiekalų jau neberasite.
Bet iš kitos pusės pažiūrėjus – tai labiau pliusas nei minusas, kuris garantuoja, kad kitą dieną čia užsakęs kepsnį aš prie jo negausiu vakarykščių daržovių salotų ar to paties šnicelio.
Tad įsirašau į savo sąrašą dar vieną maitinimo įstaigą, į kurią galite užlėkti greitų dienos pietų ne tik vienas, bet ir atsivežti savo kolegas, ir nepatirsite gėdos.
Abejones renkantis vertinimą tarp 4/5 ir 5/5 dar esant kavinukėje padėjo išspręsti kavinukės pavadinimas – „Laimingos šakutės“. Kažkada jau rašiau, kad lietuviškas pavadinimas visada pakels balą, jei kils abejonių dėl vertinimo, tad 5/5.
