Veiksmas vyksta Plungėje, jei neklystu, neseniai atsidariusio viešbučio „Oginski hotel“ restorane „Flow“. Tai, kad savininkai, atiduodami pagarbą kunigaikščiui Mykolui Oginskiui, jo garbei pavadino viešbutį, mane labai sužavėjo. Tie, kurie domisi istorija, puikiai žino, kiek šis kunigaikštis yra gero padaręs šiam miestui.
Bet štai restorano pavadinimas „Flow“, mano nuomone, jau iškrenta iš bendro konteksto. Spėju, tai turėjo kažkokių asociacijų su sraunia Babrungo upe, pratekančia šalia restorano terasos („flow“ išvertus iš anglų kalbos – srovė, tekėti). Na, bet jei lietuvių kalboje nėra gražaus atitikmens tai minčiai perteikti, tai aš gal ir nebesikabinėsiu. Bet šiaip pavadinimas mano ausiai nelabai skamba.
Restorano interjeras vis dar dvelkia tuo šviežumu, kuriuo alsuoja visos nesenai atsidariusios maitinimo įstaigos. Išskyrus minkštasuolį, ant kurio turėjau garbės prisėsti. Kokia dėmių ant jo kilmė – aš nespėliosiu, nes įsitaisiau šalia jų. Bet jei jas pastebėjau aš, turėtų matyti ir salės darbuotojai, tad tokių dalykų restorane turėtų nebūti.
Meniu įspūdingas ne tik prabangių patiekalų pasirinkimu, bet ir kainomis. Grįžęs namo internete specialiai paieškojau informacijos, ar Plungės krašte neatrasti didžiuliai aukso klodai, kuriais kaip bendrasavininkai naudojasi visi miesto gyventojai. Kitaip kaip paaiškinti sriubų kainas? O jos čia nuo 10 iki 14 eurų.
Kitų patiekalų kainos ne ką žemesnės nei tos, kuriomis poilsiautojus gąsdina Palangos kurortas. Bet Palangos kainų šuolius dar galima pateisinti, nes joje prekiaujama tik mėnesį metuose.
Bet žinant, kiek kartų pabrango elektra, aš pabandysiu tą kainų šuolį nurašyti jai.
Tad pradedame degustaciją nuo užkandžio: jam atstovavo šiame restorane mūsų pasirinktas „matjes“ silkės tartaras. Jaunutė silkė „matjes“, kiek riebesnė nei paprasta, yra mano mėgstamiausia. Tad smalsu buvo, kokį šedevrą iš jos galima pagaminti ruošiant tartarą.
Jei reiktų pasakyti vienu žodžiu – skanu ar ne, sakyčiau, kad skanu. Nes aš asmeniškai labai mėgstu silkę pataluose, ir būtent keli šio patiekalo kąsniai man priminė Kūčių stalą. Už tai širdingas ačiū restorano „Flow“ virtuvės šefui, kuris sugalvojo tokį receptą.
Bet čia pagyros ir baigiasi. Dabar tik klausimai: kam naudoti „matjes“ silkę? Jai būdingo riebumo nesijaučia dėl padažo, o skonį stipriai gožia kiti ingredientai. Kodėl šioje kompozicijoje nepanaudojus tiesiog paprastos silkės? Tai tas pats, kas ruošti „Cuba libre“ kokteilį iš brangaus rezervinio romo, kur jo skonį stipriai paslepia žalioji citrina ir „Coca cola“.
Šiaip tartarui lėkštė parinkta graži, aš asmeniškai tą bulvyčių puselių „meną“ būčiau perkėlęs į atskirą mažesnę lėkštelę, kurioje jas ir būčiau papuošęs tuo žirnių daigu.
Toliau jūsų dėmesiui – sriubos. Kad suprastumėte esmę, aš pacituosiu tekstą iš meniu, kuriuo pristatomas brandintos jautienos troškinys: „Meksikietiškų vėjų įkvėpta soti jautienos ir pomidorų sriuba su grilinta Chalapos paprika. Aštru, bet tik tiek, kiek norisi."
Sutikit – skamba mįslingai ir, kas svarbiausia, kelia apetitą. Jau skaitydamas meniu aš jaučiau burnoje besirenkančias seiles, o mintis dilgino aitrios mintys apie šią sriubą.
Pirma, ką pamaniau pamatęs sriubą – o kaip atrodo mažesnė jos porcija už 8 eurus? Gerai pamenu, kad padavėja klausė, ar norėsime po visą porciją sriubos. Mano užsakyta visa porcija užėmė tik pusę lėkštės. Gal pusei sriubos porcijos naudojamos mažesnės lėkštės, nežinau, bet šioje mažesnė dalis tikrai jau nesižiūrėtų. Šiaip man asmeniškai pakako to kiekio, tik noras viską analizuoti iškėlė šį klausimą.
Prie sriubos būtų užtekę tiesiog fokačijos duonelės arba načios traškučių. Tik traškučių smeigti į karštą sriubą nereikėtų, pakaktų jų užberti ant sriubos, nes traškučių galai, kurie buvo įsmeigti į sriubą, joje ir liko traukiant traškutį – tiesiog sutižo ir nuplyšo.
Ir trečia: o kur tas žadėtas meksikietiškų vėjų įkvėpimas? Tiesiog trintas troškinys. Pirma, ką pagalvojau, kad aitrumo turėtų suteikti sriuboje mirkstanti paprika. Bet kaip vėliau padavėja, išklausiusi mano replikas dėl neaštrios sriubos ir pasikonsultavusi su virtuve, pasakė, man reikėjo tą papriką pasipjaustyti į sriubą arba tiesiog jos prisikąsti.
Jei man kur užeigoje pasakytų, kad česnakas prie ukrainietiškų barščių padėtas tam, kad prisikąsčiau, aš tik pritarčiau. Nes taip yra valgomi ukrainietiški barščiai. Dar prisikąsti ukrainiečiai prie tradicinių barščių siūlo ir duonos su lašiniais, ir stikliuką degtinės. Bet tai jau tradicijos.
Bet dabar pabandykite įsivaizduoti save restorane, išsitraukusį tą šlapią papriką, bandantį stalo peiliu ją papjaustyti į lėkštę ir per pirštus nuo jos varvančią jautienos sriubą.
Tai jei jau tokia mintis, atneškit atskirą lėkštelę su ta paprika, o dar geriau – lentelę su peiliuku. Ir tada jau aš suprasiu tos sriubos patiekimo mintį. Nes dabar tai man naujiena.
Ne ką mažesnė naujiena buvo ir tailandietiška sriuba. Pirma – kokosų pieno mažoka. Antra – sriuba per skysta. Trečia – nuo kada azijiečiai naudoja pievagrybius, o ne „shiitake“ ar kitus Azijos virtuvėje žinomus grybus? Ketvirta, kas jums sakė, kad restorane klientas privalo iš lėkštės gaudyti rankomis krevetes ir lukštenti jų uodegėles? Norit vaizdelio lėkštėje? Tai iš vakaro pamerkit nuvalytas krevetes į burokėlių sultis. Ryte turėsite rausvas krevetes ir – kas svarbiausia – neįsigers burokėlių skonis. Penkta – „Tom yum“ prieskonių aš sriuboje nepajaučiau, jei jų ir buvo, tai tik lašas puode, kitu atveju apie juos būtų išdavęs rausvas, o ne baltas sriubos atspalvis.
Ir pabaigai apie tailandietišką sriubą – pati įdomiausia vieta. Vištienos gabaliukai sriuboje buvo sausi, toks jausmas, kad prieš sriubą šildant į ją įpjaustė jau iš anksto išvirtos vištienos.
Bet linksmiausias buvo padavėjos paaiškinimas dėl vištienos sausumo. Pasirodo, ji tokia dėl to, kad restoranui perkamos kaimiškos vištos. O kaimiškos vištos filė kieta.
Būčiau ta pasaka patikėjęs, jei ne tai, kad jau beveik 10 metų perku kaimiškas vištas, sveriančias 4–5 kilogramus, ir gaminu skaniausius patiekalus. Ir tik dabar sužinau, kad kaimiška višta „teisingai“ pagaminus – sausa ir vos kramtoma. Tai nebent naudojat perekšles vištas, kurios buvo išleistos į pensiją, nes nebededa kiaušinių...
Bet eikime prie pagrindinių patiekalų. Ir pradėkime nuo juodojo Grenlandijos paltuso filė. Pradėsiu nuo kompozicijos lėkštėje. Liūdnas vaizdelis, kaip pasakytų vienas Lietuvos politikas. Nežinau, kodėl restorano meniu kūręs šefas, planuodamas patiekalo kompoziciją, panaudojo jau atgyvenusią ir visiems pabodusią idėją. O jos pagrindinė mintis yra patiekalas per visą lėkštę.
Šių dienų restoranų tendencijos ir mados diktuoja priešingą patiekalo patiekimo lėkštėje sąvoką. Kalbu apie restoranus, o ne užeigas, kuriose jei patiekalas nekrenta per kraštus, kažkas su juo negerai.
Kodėl patiekalas restorane už 20 eurų atrodo lyg patiektas užeigoje, man jį fotografuojant kėlė daugiausiai klausimų. Jei batatų piurė būtų nugulusi lėkštės centre, ant jos viršaus – paltusas, o ant jo – keptos daržovės, vaizdas būtų daug gražesnis. Ir nebūtų reikėję tų spanguolių pusmėnulio. Kuris ne pagražina vaizdelį, bet atvirkščiai – sudaro pustuštės lėkštės įvaizdį, kurį bandoma paslėpti uogomis.
Jei citrina kaip ir pritapo prie šio patiekalo, tai greipfrutas greičiausiai pats į lėkštę įšoko. Nes virėjas vargiai sugalvos tokį derinį.
Dabar apie skonį. Gal kas man komentaruose paaiškins, kam reikėjo balzaminiu actu apšlakstyti ne tik lėkštę, bet ir visą patiekalą? Nuo kada patiekiant paltusą naudojamas balzaminis actas?
Gal jo pašlakstė tam, kad suteiktų bent kiek skonio patiekalui, kurį valgant nejaučiau ne tik prieskonių, bet ir pasigedau druskos?
Jei daržovės buvo tiesiog prasto kepimo keptuvėje pasekmė, tai paltusas – atvirkščiai – buvo iškeptas gerai. Neperkeptas ir neišsausėjęs. Tai, kad ši žuvis yra perkepta, išduoda baltos dėmės, o čia jų, kaip matote nuotraukose, nėra. Tad šį patiekalą rekomenduočiau tik tiems, kas vengia prieskonių.
Lyg nujausdama, kad pretenzijų susilauks ir pagrindiniai patiekalai, norėdama kiek prasklaidyti slogias Katinų nuotaikas padavėja mus restorano vardu pavaišino likeriu. Kadangi aš turėjau vairuoti, likeriu pasimėgavo tik Katinienė.
Dar vienas pagrindinis patiekalas buvo „Orilla del Mar sepijų makaronai su jūros gėrybėmis“ už 14 eurų. Pradėkime tradiciškai – nuo patiekimo. Pagirsiu lėkštes, jos šiame restorane gražios ir prabangios, kaip ir stalo įrankiai. Pinigų jiems tikrai nepagailėta.
Bet tie, kurie kūrė šį patiekalą, apie estetiką mažai ką išmano, kitaip kodėl juodos lėkštės kraštus nubarstė tarkuotu sūriu, greičiausiai ir patys nežino. Jiems turbūt gražu, bet iš estetinės pusės juoda lėkštė ir sūrio trupiniukai ant jos kraštų primena purvą. Mano nuomone, sūris tinka tik ant makaronų, o dėl spalvų lėkštėje pakaktų pomidoriukų ir gal karališkųjų krevečių. Bet kadangi čia krevetes atstojo ta smulkmė, kuri pakuojama jūros gėrybių mišiniuose kartu su midijomis ir aštuonkojais, jų net pribėrus kalną gražaus vaizdo neišgausi.
Esu aplankęs daug restoranų ir daug kur ragavęs makaronų, bet Plungėje juos valgydamas jaučiau tokį liūdesį, kad jei ne automobilis, tai slogią nuotaiką nuskandinti būtų reikėję viso butelio „Limoncello“ likerio.
Padažas per tirštas, jo per mažai. Jis buvo tik apsivėlęs ant makaronų ir riebokas. Jei reiktų spėti iš tų mažų jo fragmentų – tai buvo grietinėlė, gardinta pomidorų pasta. Ir, skirtingai nei paltuso patiekale, čia persistengta su prieskoniais, druskos net į didžiąją pusę. Liūdna, kai sugadina, atrodo, tokį paprastą patiekalą.
O reiktų visai nedaug, ir gautųsi pasaka. Šiek tiek apkepinus smulkintą svogūną, česnaką, tame turinyje apkepinti jūros gėrybes, tada pilti grietinėlę ir stebėti padažo tirštumą. Tik išgavus reikiamos konsistencijos padažą, ant viršaus sudėti makaronus.
Deserto aš jau nebenorėjau, man asmeniškai tai dienai eksperimentų pakako, o Katinienė užsisakė Niujorko sūrio desertą. Ir jis buvo nuostabus – šviežias, purus sūrio sluoksnis ir minkštutis padas. Tad desertas šiek tiek pakėlė nuotaiką.
Reziumuoju. Vieta,kurioje pastatytas viešbutis ir restoranas – įspūdinga. Vaizdas iš terasos į šniokščiančią Babrungo upę – užburiantis. Taip ir matau save toje terasoje vasarą testuojantį naują meniu. Taip taip – naują. Nes man pakako kelių patiekalų pasakyti, kad tos investicijos ir viltys, kurias savininkai sudėjo į šį kompleksą jį kurdami, nieko nekeičiant nuplauks pasroviui Babrungo upe.
Puikiai suprantu, kad stinga žmogiškųjų išteklių. Trūksta specialistų. Bet kuriant tokį prabangų kompleksą, reikėtų didžiausią dėmesį sutelkti būtent į darbuotojus, o svarbiausia – į virtuvės šefą.
Patiekalai lėkštėse rodo tai, kad kuriant meniu buvo bandoma įtikti vietinių žmonių, kitaip sakant, pastovių klientų, poreikiams. Tad tas paltuso pilnos lėkštės vaizdas lyg iš senų kulinarinių knygų kažkiek pateisinamas. Bet nepamirškime – tai ne užeiga, o restoranas. Ir pridrėbti pilnos lėkštės brangesnių produktų vargu, ar gausis.
Tad patiekalų kainos diktuoja ką kitą. Jos didmiesčio restorano lygio. O norint su tokiomis kainomis būti konkurencingam ir įdomiam ne tik Plungės dydžio mieste, bet prisivilioti klientų iš pajūrio, turi pateikti kažką tokio, ką vargu ar rasi didmiestyje. Kitaip ateitis aiški: muzikiniai vakarai, alus, degtinė ir keli karbonadai su grybų padažu ant stalo. Na ir dar duona su sūriu vietoj deserto.
Galimą ateities viziją aš rašau ne burdamas iš kavos tirščių, aš ją rašau pagal tai, ką esu matęs maitinimo įstaigų sferoje.
Liūdniausia yra tai, kad dažniausiai bandydami pateisinti, kodėl restorane nėra žmonių, restorano kolektyvas kaltę suverčia klientams. Ir pagrindinis argumentas būna – per brangu. O iš tiesų klientas į restoraną eina išleisti pinigų, ir jam brangu, kaip ir mums šiuo atveju, yra tik tada, kai kainos neatitinka kokybės.
Tad nesiplečiant – mano rekomendacija norint išsaugoti šį gražų restoraną su restorano statusu – būtina keisti meniu. O jei šefas, kūręs meniu, jį tik sukūrė ir apmokęs virėjus išvyko, kvieskit jį atgal, nes virtuvė „nusimušė“. Na, bet jei virtuvės šefas dirba virtuvėje ir mato tuos atiduodamus „šedevrus“ klientams, jis ne to lygio, kurio jums reikia.
Vertindamas restoraną rašau 3/5, ir su viltimi lauksiu iš skaitytojų naujienų, kaip sekasi šiam restoranui, ir jei patiekalų kokybė sustiprės, aš čia pažadu sugrįžti.
Šiam restoranui dar galima padėti. Kaip minėjau – reikia kardinalių pasikeitimų. Tiesa, mūsų stalą aptarnavusi padavėja verta tik pagyrų. Ji ne tik puikiai atliko savo darbą, bet ir gražiai amortizavo mūsų priekaištus, nesukeldama didesnio nepasitenkinimo.
Restoranas pateikė atsaką
Viešbučio „Oginski hotel“ direktorė Rita Ramanauskienė pateikė savo komentarą: „2021 m. rugsėjo mėn. Plungėje atidarėme modernų 4 žvaigždučių viešbutį „Oginski hotel“ ir restoraną „Flow“, kurio virtuvė, kaip deklaravome nuo pradžių, pristato pasaulio virtuvės skonius.
Kviečiame svečius į modernią, iki smulkmenų apgalvotą erdvę, gaminame kokybišką maistą, stengiamės dėl kiekvieno svečio, pradedant aptarnavimu, baigiant kliento patirtimi pas mus.
Į tinklaraštininko Riebaus Katino pastabas reaguojame taip pat, kaip ir į kiekvieno savo svečio pastabas, na, galbūt, kiek mažiau. Nes ar kam būtų svarbi nuomonė žmogaus, kuris rašo šališkus straipsnius, kuris remiasi skirtingais standartais vertindamas maitinimo įstaigas, kuris pats sau prieštarauja, matyt, pagal situacijas? Ar jums svarbi tokia nuomonė? Tiesiog žmogus dirba tokį darbą ir galimai gauna iš to pajamas.
Na, o mes turime savo viziją, sieksime savo tikslų, tobulėsime ir, žinoma, atsižvelgsime į mūsų svečių nuomones ir komentarus. Kviečiame užsukti!“
