Nenorėdamas aklai rinktis iš to, kas siūloma „Google“, pasiskambinau draugui, kuris verslo reikalais dažnai lankosi šiame mieste.
Tarp kelių jo pasiūlytų maitinimo įstaigų mane labiausiai sudomino „Pauliankos karčema“. Neminėjo jis maisto, tik pasakė, jog karčema neseniai atsidarė, ir ten pietauti vyksta visa Mažeikių „grietinėlė“. Taip sakant, naftininkų miesto elitas.
Nors nepriklausau jokiam elitui, pamaniau, jog būtų įdomu prasmukti į šį aukštuomenės pamėgtą kampelį ir tiesiog papietauti.
Mano didelei nuostabai, užsukęs į karčemą, neradau nei vieno kliento. Pirmaisiais lapais nusagstyta graži lauko terasa snūduriavo. Mintyse įsivaizdavau, kad smagu čia būtų pasėdėti vasarą, žvelgiant į Ventos upės vingį.
Kiek pasvajojęs ir padaręs kelias nuotraukas užsukau į pačią karčemą.
Kadangi buvau vienintelis klientas, galėjau rinktis bet kurį stalelį – visi buvo laisvi. Įsitaisęs kiek atokiau nuo baro pradėjau studijuoti karčemos meniu.
Meniu patiekalai sudėlioti ne laikantis klasikinio eiliškumo, o, spėju, įvertinus tai, kaip geriau patiekalai „sukris“ į A4 formato lapą iš abiejų pusių. Pirma karšti, tada sriubos, salotos, kitoje pusėje – picos ir į vieną stulpelį numesti užkandžiai, kurie turėtų būti pirmi, o tada – desertai.
Čia prisiminiau, jog šioje vietoje renkasi Mažeikių aukštuomenė. Keista, kodėl nei vienam elito nariui neužstrigo bet kaip sumesti meniu patiekalai. Nes mano patarimas pamačius tokį meniu – bėkit neatsigręždami, nes tai ženklas, jog nei šeimininkai, nei jų aplinka nieko bendra su restoranų verslu nėra turėję. Kitu atveju tokio kratinio į meniu nebūtų sudėję.
Tad užsisakydamas padavėjai susakiau ir kokia tvarka noriu gauti patiekalus: pirma karpačas, tada sriuba ir pabaigai – kepta skumbrė. Nes pabūgau, kad neš pagal tai, kaip viskas surašyta meniu: pirma – pagrindinį patiekalą, tada – sriubą, ir pabaigai – užkandį.
Mineralinį vandenį teko gerti tiesiai iš buteliuko, nes stiklinė buvo „pasipuošusi“ kažkokiu inkliuzu.
Nemanau, kad klientas turėtų spėlioti, kas prikibę ant stiklinės – ar koks kąsnelis nuo kartu plautos kliento lėkštės ar kas dar baisiau... Manau, kad prieš imdamas stiklinę padavėjas ar barmenas turėtų kilteslėti ją prieš šviesą ir įsitikinti, jog ji nėra nučiupinėta pirštais ar, kaip mano atveju, kažkuo „pasipuošusi“.
Karpačas buvo sušalęs į ledą. Nežinau, ar matysis nuotraukose apledėjusi mėsa, bet plonytės mėsos juostelės buvo sušalusios į vientisą masę. Ne tik ši karčema, bet ir daug kitų maitinimo įstaigų naudoja panašius paruoštukus, kuriuos tokiomis porcijomis ir perka iš tiekėjų.
Bet kad prieš patiekiant šį pusfabrikatį reikia atšildyti, manau, virtuvėje niekas nežinojo. Arba jiems karpačas niekuo nesiskiria nuo straganinos. Ir vėl prisiminiau aukštuomenę, kuri čia renkasi...
Atsisakydamas valgyti šį šedevrą aš išsakiau pretenziją padavėjai, tad kai kitą kartą atvažiuosite ir užsisakę karpačą gausite atšildytą, nereikškit priekaištų, jog kažkas ne taip. Tiesiog mėgaukitės pagaliau gavę kažką panašaus į karpačą, o ne mano minėtą straganiną iš mėsos.
Bet štai moliūgų sriubai jokių pretenzijų neturėjau. Ne per tiršta, kreminė moliūgų sriuba su skrudintos šoninės gabaliukais padėjo kiek užsimiršti po nesusipratimo su užkandžiu.
O kai į karčemos salę įėjo padavėja, nešina lėkšte su patiekalu, užuodęs aitrų degėsių kvapą aš pagalvojau, kad virtuvėje degina atliekas.
Mano dideliam liūdesiui, kvapas sklido nuo tos lėkštės, kuri atkeliavo ant mano stalelio.
Žvelgdamas į sudegusią skumbrės galvą supratau, kad tas baisus kvapas būtent sklinda nuo šios žuvies. Nerakinėjau galvos, bet spėju, jog nebuvo išpjautos žuvies žiaunos. Sukepusios jos greičiausiai ir skleidė tą kvapą.
Tad patiekalas ne kvepėjo, o smirdėjo, ir nenuostabu, kad tai numušė mano apetitą ir norą jį valgyti.
O kad galutinai prarasčiau apetitą, pagelbėjo vaizdelis lėkštėje. Nebepamenu, kada esu matęs baisesnę kompoziciją.
Patiekalo nuotrauką išsiuntinėjau keliems pažįstamiems virėjams. Visų jų šmaikščių komentarų neminėsiu, pacituosiu tik vieną: „Toks jausmas, kad kažkas per jėgą išžargdinęs skumbrę privėmė į jos vidų ir užvožęs sūriu užkepė“.
Vis dar turėdamas vilčių, kad vaizdelį gal kiek kompensuos patiekalo skonis, nuvertęs didelį sūrio gabalą, apkibusį apdegusiais pievagrybiais, žvilgtelėjau, kas po juo. O ten kalnas perlinių kruopų, po kuriomis pabarstyta pjaustytos cukinijos ir saldžiosios paprikos.
Vyresnės kartos skaitytojai greičiausiai pamena užkepėles, kuriomis praėjusiame šimtmetyje didžiavosi pirmieji nepriklausomos Lietuvos restoranai. Pamenate pailgą dubenį, kuriame storais sluoksniais buvo pridėta saldžiosios paprikos, ryžių, pievagrybių ir visa tai apkepta mikrobangų krosnelėje po dideliu sluoksniu pigaus fermentinio sūrio?
Šios skumbrės vidus buvo prikimštas panašios beskonės masės, tik čia ryžius pakeitė perlinės kruopos. Tiesa, meniu kažkodėl buvo rašoma, jog tai bulguro kruopos. Tai ir vėl klausimas: gal jie patys, o kartu ir Mažeikių „grietinėlė“, nežino, kuo skiriasi bulguras nuo perlinių kruopų?
O ta pusę lėkštės užimanti juosta turėjo būti burokėlių kremas, bet kažkodėl ten burokėlių nelabai jautėsi, o kremas labiau priminė saldų spanguolių džemą.
Namie apžiūrinėdamas nuotraukas vienoje po pakelta sūrio kepure pamačiau ilgą plauką. Jei bandysite sakyti, kad tai nutįsęs sūris, nesivarginkit – tas plastiku virtęs lydytas sūrio gabalas jokių atsisluoksniavimų ir norėdamas negalėjo turėti. Tokia jau tų pigių sūrių dalia – jie nepritaikyti lydytis. Tad džiaugiuosi, kad patiekalo paskanavau tik kąsnelį, kitaip būčiau dar ir kažkieno iš virtuvės plaukų paragavęs.
Gavęs sąskaitą aš nesupratau, kodėl neįskaičiavę karpačo, į sąskaitą visgi įtraukė skumbrę. Aš jos, kaip ir karpačo, tik paskanavau ir atsisakiau valgyti, nes tai, mano nuomone, yra valgoma tik iš bėdos, ir tai tik per karą bado metu.
Reziumuoju. Deserto neužsisakiau, nes jį užsakydamas visad paklausiu, ar desertai gaminami vietoje, ar atvežami iš kokios kepyklos. Ačiū padavėjai, kuri neišsisukinėjo ir pasakė, kaip yra. Tad norėdamas deserto grįždamas namo užsuksiu į kokią kepyklėlę ir nusipirksiu.
Man išeinant prie manęs priėjusi moteris pasiteiravo, kas negerai. Kadangi ji neprisistatė, nepasakysiu, ar ji tos užeigos savininkė, ar darbuotoja, bet ne tai esmė. Svarbiausia tai, ką ji pasakė išgirdusi mano kritiką skumbrės patiekalui. Pabandysiu pakartoti jos mintį: mūsų klientai labai giria šį patiekalą, daugelis tik dėl jo ir atvažiuoja į mūsų karčemą.
Ir čia man kyla klausimas: gal mažeikiškiai laikomi uždaryti kaip kokie indėnai rezervate, ir jiems neleidžiama pajudėti toliau Mažeikių rajono ribų? Kitaip paaiškinti tokio skonių receptorių „nupušimo“ negaliu. Nuvažiuokit į Klaipėdą, Kauną ar Vilnių. Ir po kelių apsilankymų restoranuose jūs kelias dienas sėdėsit namie ir verksit suvokę, kokią klaidą darėte girdami karčemoje deginamą skumbrę.
Dėl tokių karčemoje besilankančių „gurmanų“ ir karpačas patiekiamas neatšildytas. O kam? Negi čia besilankantys supranta, kas tas karpačas ir kaip jis patiekiamas?
Vertinu „Pauliankos karčemą“ paliegusiu 2/5. Ir papildomas balas – tik dėl aplinkos.
Pakartosiu tą patį, ką pasakiau moteriai prieš man išeinant: nevaidinkit restorano, nesivaikykit šių dienų gastronomijos mados, išmeskit tą meniu kartu su karpaču ir skumbre. Pradėkit virti cepelinus, kepti kugelį, o geriau dar ir vėdarus. Tada įtraukit į meniu karbonadus su sūrio kepurėmis, vištieną su baltu padažu – ir pirmyn.
Nes turėdami tokį virtuvės kontingentą, kuris net nesupranta, kaip patiekiamas karpačas arba kaip reikia skaniai iškepti skumbrę, aš bijau net pagalvoti apie jūsų kepamas picas.
Ir, beje, į mįslę, ką bendra turi picos ir karčema, aš dar dabar nerandu logiško atsakymo. Tai, manau, kai rasiu atsakymą, gal tada ir sugrįšiu į šią maitinimo įstaigą, bet, spėju, tai bus negreit, ir greičiausiai kitame gyvenime.
