Kad pats paskanaučiau to, kas tiekiama ligoninėje, reiktų pačiam į ją atsigulti, o į mokyklų valgyklas žmonių iš gatvės nebeįsileidžia.
Didžioji dalis paskelbtų nuotraukų iliustravo maitinimą ligoninėse, tuo metu fotografuoti mokyklos valgykloje tiekiamą maistą yra draudžiama, bent jau taip skelbia prastu maitinimu mokyklose besiskundžiantys tėvai.
Po pirmųjų mano publikacijų matėsi kažkiek sujudimo tam tikruose valdžios sluoksniuose. Po to, kai mano paviešintos nuotraukos plačiai pasklido internete, tuometis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga negi buvo nuvykęs į kelias ligonines, kur nepabūgo paskanauti ten gaminamo maisto prieš minią jį fotografuojančių žurnalistų.
Bėgo metai, kartkartėmis pasidalindavau skundais iš ligoninių, kol vieną dieną manęs nepasiekė skundas iš vienos Panevėžio progimnazijos. Kam įdomu – tiesiogine žodžio prasme tragiško patiekalo nuotrauką susirasite mano puslapyje.
Įdomiau tai, kad po tos publikacijos man parašė Mažeikių Gabijos gimnazijos vadovas Eduardas Vaičiulis.
Kadangi neturiu ko slėpti nuo jūsų, visą gautą laišką ir publikuoju: „Sveiki, tikriausiai labai rizikuoju, bet kviečiu atvykti į Mažeikių Gabijos gimnazijos valgyklą. Nenusivilsite. Kai pažiūriu, kaip kitur maitinama, kažkaip negera. Pasirašau: gimnazijos vadovas Eduardas.“
Per ketverius metus paskelbiau ne vieną ydingą praktiką, ir tai – tik antras kvietimas apsilankyti ir pačiam vietoje pamatyti esamą situaciją.
Tiesa, pirmąkart buvau pakviestas ne į mokyklą, o į vieno nedidelio miestelio ligoninę, kur turėjau pamatyti, kokiomis sąlygomis tenka gaminti maistą pacientams. Tada kalba ėjo apie virtuvę, kuri dėl lėšų stokos buvo nerenovuota dar nuo sovietmečio. Iki šiol gailiuosi, kad atsisakiau to kvietimo.
Tad vos tik pakviestas Gabijos gimnazijos vadovo, ilgai nedvejojęs sutikau.
Žinoma, kad buvo abejonės, ar nebus viskas specialiai pagražinta mano atvykimo dienai, bet tos abejonės mąstant apie galimą vizitą blėso. Abejoju, kad kas dėl manęs ims ir keis tos dienos meniu ir versis per galvą bandydami parodyti daug gražiau, nei viskas yra iš tiesų.
Kaip ir tarėmės, mane pasitiko direktorius. Su juo buvome sutarę, kad ne tik papietausiu mokyklos valgykloje, bet ir pasižvalgysiu po pačią gimnaziją.
Pirma, kas man krito man į akis – šioje mokykloje nėra skambučio. Taip taip, apie tai, kad pamoka baigėsi, mokiniams praneša mokytoja. Viskas priklauso nuo tądien dėstomos temos: jei išdėsto greičiau – mokinius paleidžia keliomis minutėmis anksčiau, jei nespėja – tenka pavogti kelias minutes iš pertraukos tarp pamokų.
Neliko nepastebėtas ir pirmajame aukšte ant stalelio padėtas didžiulis padėklas su obuoliais, kuriais mokiniai gali vaišintis nevaržomai. Neslėpsiu – vieną ir aš pasiėmiau.
Pačios mokyklos daug nefotografavau, bet įamžinau tai, ką, manau, galima pamatyti nedaugelyje jų, ir ką bus įdomu pamatyti ne tik kitų mokyklų mokiniams, bet ir jų tėveliams.
Labiausiai mane sužavėjo naujai įrengta treniruoklių salė. Kiek dar mokyklų gali tuo pasigirti? Arba karnavaliniais drabužiais, kuriuos patys mokiniai ir siuva, ir demonstruoja?
Ir, žinoma, negalėjau neparodyti botanikos kampelio, kuriame – ne tik daugybė augmenijos, bet ir paukštelių bei įvairiausių vabalėlių gausa. Vieną net įkalbėjo mane paimti į rankas.
O dabar apie svarbiausią – tai kas rūpi daugeliui moksleivių tėvelių. Pažadu – po to, ką perskaitysite, jūs dar ilgai neužmigsite, nes tai vyksta ne kur Amerikoje, o Lietuvoje – ir dar valstybinėje mokykloje!
Tad pradedu. Didžioji pertrauka Mažeikių Gabijos gimnazijoje ilga, trunka 45 minutes (11:30–12:15). Nors vaikai gali pietauti ir per kitas pertraukas, didžioji dalis vaikų pavalgo būtent per šią ilgąją pertrauką.
Tiesa, mokykla, kaip ir kitos, turi 37 vaikučius, kuriems suteiktas nemokamas maitinimas. Čia nėra jokių talonų ar specialiai šiems vaikams pakloto stalo. Kaip ir kiti, jie stovi gyvoje eilėje, o priėję užsisako tai, ko nori. Sriubos ir pasirinktinai – antrąjį patiekalą.
Taip taip, jūs teisingai perskaitėte. Kitaip tariant – jokios diskriminacijos. Į klausimą, kaip personalas atpažįsta nemokamą maitinimą gaunančius vaikus, direktorius atsakė, jog valgyklos vedėja juos puikiai žino.
Gražu, ar ne? Rašau apie tai, nes daugelis vaikų, gaunančių talonėlius, jaučia diskomfortą ir nepagrįstą gėdos jausmą prieš klasiokus. Dėl to daugelis net neina valgyti.
Tos dienos Gabijos gimnazijos meniu rasite tarp mano publikuojamų nuotraukų. O už tai, ką matote mano užsakyme, aš sumokėjau lygiai 7 eurus. Tiesa, riestainį gavau vaišių iš valgyklos moterų.
Riestainį jos davė tikrai ne Riebiam Katinui, nes direktorius man buvo sakęs, jog apie mano vizitą neprasitars ir negąsdins moterų. Tad riestainį greičiausiai gavau dėl savo žavesio ir pilno prikrauto padėklo.
Apie kainas. Jei vaikas užsisakytų tą dieną stove reklamuotą vištienos suktinuką (1,95 euro), burokėlių sriubą (0,31 euro) ir obuolių bei kriaušių kompotą (0,15 euro), turėdamas tai dienai tėvų skirtus 2,50 euro dar ir grąžos gautų.
Visai pamiršau – direktorius minėjo, kad penktadieniais čia cepelinų diena. Be kitų tą dieną siūlomų patiekalų gali suvalgyti ir porciją cepelinų (2 vnt.) už 1,23 euro.
O dabar apie maistą. Jei mano sūnus, besimokantis vienoje iš Klaipėdos gimnazijų, gautų tokį maitinimą, aš būčiau laimingas.
Į meniu įrašytą žuvį kepė tik man užsakius. Kiti patiekalai jau buvo pagaminti ir laukė valgytojų šildomuose induose. Ar jaudulys kaltas, ar kas kitas, bet pamiršau apie galimybę pasirinkti bulves ar kruopas – tad visi mano patiekalai buvo su bulvių koše, nors, kaip minėjau, galimybė rinktis yra.
Maistas skanus ir niekuo nenusileidžia didmiesčių valgykloms, į kurias daugelis miestelėnų bėga pavalgyti per pietų pertrauką. Tik čia kainos subalansuotos moksleivių kišenei.
Kad nebuvo jokio specialaus vaidinimo mano vizito garbei, aš supratau iš ilgos mokinių eilės, didžiosios pertraukos metu nusidriekusios per visą valgyklą. Per 45 minutes pavalgė ne mažiau nei 100 vaikų.
Be mano pasirinktų patiekalų daugelis jų valgė varškėtukus, žemaičių blynelius. Vienas berniukas nusipirko net 3 varškėčius, gardintus grietine ir uogiene. Manau, sutiksite – jei maistas būtų neskanus, vaikas ne tik nebūtų pirkęs didelio kiekio varškėtukų, bet ir išvis vargu, ar atėjęs į valgyklą. Greičiau subėgiojęs iki kokios kebabinės.
Reziumuodamas patirtus gerus įspūdžius Gabijos gimnazijoje noriu pradėti nuo patarlės: žuvis pūva nuo galvos. Jei mokykloje, kurioje mokosi jūsų vaikas, vaikų maitinimas daug prastesnis, kaltos visų pirma ne virėjos, ne maitinimo organizavimą mokykloje laimėjusi įmonė, o mokyklos vadovas. Nes nematyti, kas dedasi valgykloje, gali sau leisti tik apkiautęs vadovas, kuriam senai laikas palikti užimamą postą.
Mažeikių Gabijos gimnazijoje maitiną organizuoja pati mokykla – tiek su tiekėjais derina produktų tiekimą, tiek sudaro valgyklos meniu.
Neabejoju – panašių į Gabijos gimnaziją yra ir daugiau Lietuvoje, bet apsileidusios mokyklos ir toliau nekeis nieko, jei jūs, tėveliai, nepradėsite iš mokyklos vadovų reikalauti atsakomybės. O kaip pavyzdį, kad Lietuvoje galima vaikus maitinti geriau, rodykite mano straipsnį.
Ne valdžia turi apginti jūsų vaikų interesus, bet jūs turite reikalauti, kad mokykla pasirūpintų ne tik dėstomais dalykais, bet ir tinkamu maitinimu, nes vaikai mokykloje praleidžia trečdalį dienos. O augančiam organizmui geras maitinimas yra būtinas kaip augalams vanduo.
Ir baigdamas norėčiau padėkoti Gabijos gimnazijos vadovui Eduardui Vaičiuliui už kvietimą – jo atsidavimas darbui ir meilė mokyklai, kuria jis dega, matėsi ir moksleivių akyse. Jose aš nemačiau baimės sutikus mokyklos direktorių – jose aš mačiau labiau pagarbą ar džiaugsmą, kuriuo mes spinduliuojame sutikę draugą.
Noriu visoms mokykloms Lietuvoje palinkėti panašių vadovų. Tada tėvams nereiks nuogąstauti, kad jų vaikai mokykloje nieko nevalgo, o per pertraukas lekia į maisto prekių parduotuves ir užkiša skrandžius įvairiomis bandelėmis ar dar baisiau – bulvių traškučiais.
