– Kada susidomėjote kulinarija?
– Maisto gamyba labiau susidomėjau gimus vaikams. Kulinarijos gaminiais susidomėjau gimus antram vaikui, maždaug prieš septynerius metus. Taigi įvairius skanėstus kepdavau ir anksčiau. Vienos šventės metu sugalvojau, kad tortą reikia papuošti įdomiau, nenešti „nuogo“ ant stalo. Pradėjau „googlinti“, ir į akis krito cukrine mase puošti tortai. Tuomet pati pasigaminau cukrinės rožinės masės, ja apdengiau tortą, išpjoviau skaičius.
Vėliau, pasigilinus į gamybą ir puošybą, pastebėjau, kad nesunkiai galiu atkartoti dekoracijas iš jau pagamintų tortų nuotraukų arba sugalvoti savo.
– Kas jus įkvepia kepti pačių įvairiausių formų ir skonių tortus?
– Dažniausiai tortų skonius man padeda išrinkti vaikai. Vėliau juos pakoreguoju pagal savo skonį. Duodu paskanauti šeimynai, o tuomet ir visiems kitiems galima pasiūlyti.
– Ar visada pavyksta iškepti tobulą gaminį?
– Bandant naujas kombinacijas reikia laiko, kad gaminys pavyktų. Neiškyla, negražu, neskanu... Kartais viskas keliauja į šiukšliadėžę, o kartais, nors ir nepavykęs, nuo stalo dingsta akimirksniu.
– Kokio netikėčiausio užsakymo esate sulaukusi?
– Jeigu kalbant apie išvaizdą, keisčiausia buvo daryti mergvakario papuošimus keksiukams. Jei apie dydį, tuomet – virš dešimties kilogramų tortas mano buvusiai mokyklai. O šiaip iš įdomesnių tortų – prieš kokius 4–5 metus esu lipdžiusi greitai užpilamų makaronų tortą, tortą padangą, tortą dantį, tortą mikroschemą, tortą sušį (šypsosi – red. past.).
– Koks tortas jums yra skaniausias?
– Galbūt ir keista, bet saldumynus valgau retai, nemėgstu (šypsosi – red. past.).
Skaniausias mano skonio receptoriams tortas yra senovinis „Napoleonas“. Labai retai, gal tik kartą per metus, pati pasigaminu sau tokį.
– Ar dažnai savo kulinariniais šedevrais palepinate savo šeimą?
– Kuomet turiu laiko, kažką įdomesnio šeimos nariams pagaminu švenčių, gimtadienių progomis. Neturint laiko, bandau daryti kažką greito, bet skanaus. Tokiais atvejais dažniausias desertas būna sūrio pyragai.
