Ne jūsų užimtumas dėl to kaltas, ir neieškokite kitų pasiteisinimų. Tiesiog turite kitų prioritetų, ir kol viskas sekasi, daugelis mūsų tėvų neprisimena ir po keletą mėnesių. Bet nutikus bėdai pasiguosti pirmiausia visi lekia pas juos. Tėvai gal ir nepadės išspręsti konkrečios problemos, bet išklausyti visada ras laiko, o ir paguosti niekas geriau nesugebės.
Nesakau, kad visi tokie – yra ir tokių, kurie su tėvais susiskambina ar aplanko juos bent kartą per savaitę. O yra tokių, kaip aš, kurie su tėvais susiskambina kasdien.
Gal kiek su įžanga ir nukrypau nuo restorano apžvalgos, bet kelis sakinius parašyti apie ištikimiausius savo draugus – tėvelius – privalėjau. Nežinau, kaip jums susiklostė santykiai su tėvais, bet savais aš didžiuojuosi ir dėl to nenustoju jų girti.
Jei Katinienei važinėjimai vis į kitus restoranus jau atsibodo, tai mano tėvukams tokios pramogos prie širdies.
Tad ši apžvalga jau ne pirma, kai į naujus atradimus leidžiuosi su tėvais. Kad tai nebūtų tik pietūs restorane, ir mūsų bendravimas kiek prailgtų, nusivežiau juos į Ventę.
Kaskart, kai lankausi Ventėje ir kitoje Kuršių marių pusėje matau auksines kopas, kartoju tą pačią frazę: graži ta mūsų Lietuvėlė.
Kadangi Ventėje dar nesu valgęs nė viename restorane, eilinį kartą rinkdamasis pietums restoraną pasikliauju „google“ pasiūla.
Bet geras oras, tarp debesų besistumdanti saulutė tą kelią iki restorano kiek sutrumpino.
O galimybė tuščiame restorane išsirinkti norimą staliuką mamai tą kelionę pėsčiomis išvis iš atminties ištrynė.
Jei aš jau apsipratęs su kainomis restoranuose, tai tėvelius kaskart reikia vaduoti iš tos šoko dozės. Tam puikiai tinka frazė: už viską moku aš.
Kadangi iš tėvelio paveldėjau gerą apetitą, mes su juo greitai sugalvojome, ką valgysim, bet štai mama įkalbinėjimų užsisakyti sriubą ar salotas prieš pagrindinį patiekalą atsisako. Bet nueinančios padavėjos aš visgi paprašau atnešti krevečių užkandėlę.
Aitriųjų paprikų (čili) sriuba, kurią valgė tėvukas, buvo subalansuota lietuviškam skoniui, su minimaliu aštrumo poskoniu. Esu valgęs daug aštresnių sriubų kituose restoranuose, ir ten ji būdavo pavadinta tiesiog čili sriuba. Nes žodyje „čili“ jau užkoduota informacija apie laukiamą aštrumą. Tad mėgdamas prisikabinti prie kažko, aš prie šios sriubos sugebėjau prisikabinti tik tiek, jog meniu ji skelbiama kaip aštri sriuba.
Bet štai prie mano valgytos žuvienės aš ir norėdamas prisikabinti negalėčiau, nebent prie mažos jos kainos – 6,50 euro. Mažos, nes dar neteko valgyti už tokią kainą sriubos, kuri būtų gausiai gardinta eršketu ir šamu.
Krevetės, kurias valgė mama, buvo tokios skanios, kad jei ne pagrindiniai patiekalai, aš jų būčiau net pakartojęs.
Laukdamas pagrindinių patiekalų aš mąsčiau apie tai, ar nepadarėme klaidos užsakę eršketą ir ėrienos kepsnį. Tokios mintys mane dažnai kamuoja tuščiuose restoranuose, o jos susijusios su baime, jog nesant klientų, išlaikyti gerus virėjus savininkams būna sunku, ir jų vieton ateina kolegos, turintys mažiau įgūdžių. O meniu išlieka tas pats, jis sudėtingas, ir neįgudę virėjai tiesiog sugadina patiekalus, o juos valgydami nuotaikas sau gadina klientai.
Tad kai tik atnešė pagrindinius patiekalus, žaibo greičiu padaręs kelias nuotraukas ir gavęs lengvą šoką dėl didelių porcijų, atpjovęs gabaliuką ėrienos skubėjau jo paragauti, šiek tiek suvilgęs jį padažu.
Ir čia mane prieš tai kamavusios abejonės išsisklaidė kaip debesys po gausaus lietaus. Minkštutis ėriukas, su bulvių gratinu ir švelniu padažu puikiai derėjo. Nederėjo prie jų tik keptos daržovės, jos buvo sudribusios ir minkštutės lyg Palangos paplūdimyje į krantą išmestos medūzos. Todėl daržovės, paliktos šone, su liūdesiu stebėjo, kaip aš su malonumu doroju ėriuką, o prie jų net neprisiliečiu.
Puikiai žinau, kad mano tėvelis niekada nepeiks maisto – nebent jis bus visai nevalgomas, tik tada kažkokią pastabą ir pasakys. Tad eilinį kartą išgirdęs, jog eršketas pasakiškas, kaip ir kitais kartais jo valgyti patiekalai, aš pasiprašiau gabalėlio eršketo paskanauti.
Negalėjau nesutikti su tėčiu – gerai iškepta žuvis, nepersūdyta ir prieskoniais neužmuštas žuvies skonis. Tad kai mama panašias pagyras dėstė antienai, aš jos lėkštės egzaminuoti neėmiau, tiesiog mintyse antienai skyriau aukštą balą.
Nei desertų, nei sraigių jau tikrai nebereikėjo, bet taip su manim jau nutinka – jei man maistas patiko, norėdamas užtvirtinti aukštą vertinimo balą, aš užsakau dar kelis patiekalus, nors nelabai ir lenda.
Suprantu, sakysit, pinigų švaistymas. Bet man nutinka kaip kokiam kazino lošėjui, kuriam prie ruletės ar kortų stalo vis laimint neišeina sustoti. Jis lošia, kol pralošia, aš valgau, kol persivalgau.
Pirma tėvelius priverčiau – pilna ta žodžio prasme priverčiau – paskanauti po vieną sraigę. O tik tada tuos, jų nuomone, liūdnus poskonius pasiūliau užglaistyti desertais.
Sraigių ir panašių delikatesų mėgėjams galiu jas rekomenduoti. Buvo patiektos gardintos keliais skirtingais prieskonių ir žolelių mišiniais. Bet tiems, kas nėra skanavę, ir panašius gyvius matydami baidosi, geriau ir neragauti, nes, kaip sakė mano tėvai, geriau jau valgyti tai, ką visą gyvenimą valgėme, o sraiges nebent per badmetį.
Nenustebkit, jei atvykę į šį restoraną panašaus dubliuoto deserto, kokį valgėme mes, negausite. Tokį derinį mums pasiūlė pati padavėja, nes obuolių ir šokoladinis pyragai tiekiami po du gabaliukus. Tad atsižvelgdama į prieš tai suvalgytų patiekalų kiekį ir matydama mūsų norą paragauti kelių desertų, padavėja mums pasiūlė puikią išeitį: įdėjo po vieną gabaliuką skirtingų pyragų.
Purus minkštutis obuolių pyragas buvo su vos jaučiama rūgštele, kurią pyragui suteikė obuoliai. O štai saldesnis šokoladinis pyragas su riešutais buvo kiek sodresnis, prie jo puikiai tiko ledai.
Reziumuoju. Jei tą dieną mūsų stalelį aptarnavusiai padavėjai mano mamos išsakytas pagyras reiktų surašyti šioje apžvalgoje, gautųsi dar panašaus ilgio tekstas.
Tad sutrumpindamas parašysiu trumpai: „Šaunuolytė tu mūsų“.
Puikus aptarnavimas, skanus maistas, neskaitant tos klaidos su keptomis daržovėmis, verčia mane vertinti restoraną „Ventragis“ 5/5. Gaila, kad jis Lietuvos pakraštyje, kitu atveju čia užsuktume dažniau.
Nežina, ar jis dirbs žiemą, bet kol ruduo neperkopė į žiemą ir jie dirba, rekomenduoju užsukti čia papietauti, o vėliau sudeginti kalorijas pasivaikštant po Ventės ragą.
P. S. Virtuvėje dirbantiems turėčiau mažą rekomendaciją. Žinoma, jei leisite.
Piešimas padažais lėkštėse konditeriniu teptuku ir man patinka, tik, mano nuomone, skirtingiems patiekalams reikėtų naudoti skirtingų spalvų padažus. Tai suteiks daugiau žavesio, o patiekalai neatrodys kaip iš masinio maitinimo vietos, kur pastato vieną žmogų, kuris tik tuo ir užsiima, jog brauko per lėkštes tuo pačiu padažu.
Sprendžiant iš mūsų apsilankymo, apkrovimas restorane nėra didelis.
Tad aš asmeniškai antienos patiekalo lėkštėje panašų rėžį pravesčiau spanguolių padažu, eršketo lėkštėje naudočiau kažką žalsvo, gal net persilado ir kokių trintų šviežių prieskoninių žolelių bei aliejaus mišinį. Nepamirškit – žmonės visų pirma valgo akimis.
