O sausio mėnesį apsilankęs bare „Sotus vilkas“ Vilkyčiuose ir šio pavadinimo maitinimo įstaigas sudėjęs į bendrą nevykusių įstaigų aplankalą, nusprendžiau ateityje jas apeiti ratu.
Bėgo mėnesiai, kartkartėmis mane pasiekdavo geri atsiliepimai apie „Sotų vilką“ Klaipėdoje, ir kai panašus teigiamas vertinimas atskriejo iš brolio, smalsumo vedinas nuvykau.
Specialiai pasirinkome tokį darbo dienos laiką, kada visose maitinimo įstaigose būna mažiausiai klientų (15:00 – 17:00). Salėje buvo laisvi pusė stalelių, tad pasinaudoję galimybę rinktis išsirenkame nuošalesnį stalelį, nes mėgstu stebėti dirbančius padavėjus. O vertindamas jų darbą dažniausiai atsižvelgiu ne tik į tai, kaip buvome aptarnauti mes, bet vertinu jų darbą su visais klientais.
Restoraniukas jaukus, yra net kampelis vaikučiams pažaisti, didelė įstiklinta terasa, kurioje, manau, klientai bus priimami dar ir visą rudenį, nors orai paskutinėmis dienomis ir nelepina.
Nors meniu pasirinkime buvo ir jautienos žandai, kuriuos aš dievinu, ir midijos bei mėsainiai, rinkdamiesi patiekalus atsižvelgėme į tą meniu, kuriuo gyvena šio restorano bendravardis Vilkyčiuose. O ten meniu, sakyčiau, užeigos lygio, su daugybe lietuviškų patiekalų ir kepsnių, margintų padažais.
Baimė, kad jiems gali nepavykti tinkamai pagaminti mano mėgstamų patiekalų, ir privertė mane užsisakyti karbonadą su baravykų padažu vietoje jaučio žandų.
Dienos sriuba tądien buvo trintų pomidorų. Pomidorų sriuboms būdingas salstelėjęs su rūgštele poskonis nebuvo toks intensyvus dėl proporcingo pomidorų ir kitų daržovių kiekio. Ir tai tą sriubą padarė tik skanesne.
Kukurūzų krakmole apvolioti sparneliai, aplieti salstelėjusiu padažu, puikiai tiko ne tik prie mūsų gertos naminės giros, bet taip pat būtų geras užkandis prie alaus taurės.
Kai atnešė pagrindinius patiekalus, pirma, ką pagalvojau – kaip man reiks tą kiaulienos kepsnio porciją įveikti. Jis toks didelis, kad net ir padėjus jį į didelę lėkštę ir šalia prikrovus kalną bulvyčių iš gruzdintuvės vargšėms daržovėms vietos nebeliko. Dėl to jos buvo sudėtos į mažesnę pailgą lėkštutę, ją taip pat prikraunant taip, kad, kaip liaudis mėgsta sakyti apie didelius kiekius, lėkštėje net musei nebūtų kur nutūpti.
Man tikrai būtų užtekę ir pusės porcijos, bet plonytė paniruotė, baravykų padažas mane taip užbūrė, kad nepastebėjau, kaip lėkštės ištuštėjo.
Akylesni skaitytojai, manau, atkreipė dėmesį į tai, jog kepsnio paniruotė – be jokių pašalinių degėsių, ir tai yra ženklas, rodantis, kad kepsnį dėjo į švarią keptuvę, o ne tiesiai į tą, kurioje ką tik kepė panašus kepsnys ir joje liko aliejaus su keliais apskrudusiais džiūvėsėliais.
Čioriso dešreles mes mėgstame dėl to, kad nuo kitų dešrelių jos skiriasi savo specifiniais bruožais – ryškesniu, aštresniu ir, svarbiausia, – aitresniu skoniu. Šios greičiausiai buvo subalansuotos atsižvelgiant į nuolatinius klientų pageidavimus. O šie greičiausiai mėgsta tokias, kurios nelabai kuo skiriasi nuo kitų dešrelių, nebent rausvesne spalva dėl saldžiųjų paprikų miltelių.
Ir šioje vietoje aš smerkti „Sotaus vilko“ negaliu, kad jie nutolo nuo klasikinių čioriso dešrelių receptūros, nes kiekvienas verslas prisitaiko prie regiono poreikių. Kaip ir sušių restoranai Lietuvoje suka tokius sušius, kurie neturi nieko bendro su gaminamais Japonijoje. O mes juos valgome ir giriame.
Šiaip dešrelės skanios, ir jei klasikinių čioriso dešrelių aš mažiems vaikams nerekomenduoju dėl minėtų specifinių poskonių, tai šias su bulvių koše siūlau drąsiai keisti vietoje įprastų gruzdintų bulvyčių su kepta pieniška dešrele.
Deserto tikrai jau nebereikėjo, bet noras paskanauti vaflio su ledais paėmė viršų. Juolab, kad priimdamas užsakymą padavėjas paminėjo, kad jie čia gaminami pagal klasikinį belgiškų vaflių receptą.
Vaflio skonis nieko nenusileido vaizdeliui lėkštėje – lengvas tešlos traškumas, ledai ir vaisiai privertė mus nusidėti ir eilinį kartą pamiršti apie kalorijų skaičiavimą.
Reziumuoju. Nepaminėjau padavėjų darbo, o jie čia – profesionalai. Ir sakydamas „profesionalai“ nė kiek neperdedu. Puikus tądien dirbusio vaikino ir merginos duetas, kurio galėtų pavydėti net geriausi Lietuvos restoranai. Taip viso apsilankymo metu ir nesupratau, kuriam iš jų priklausė mūsų stalelis. Nes vienas iš jų priėmė gėrimų užsakymą, kitas – patiekalų. Vienas atnešė sriubą, kitas – pagrindinius patiekalus. Draugiškas bendravimas tikrai prideda didelį pliusą bendram restorano „Sotus vilkas“ vertinimui.
Vertindamas restoraną „Sotus vilkas“ Klaipėdoje visiems galiu pasakyti, kad jis su bendravardžiu Vilkyčiuose turi tik du panašumus: tai didelės porcijos ir pavadinimas. Visa kita – aptarnavimas, maisto kokybė – kardinaliai skiriasi.
Ir tegu nesupyksta mano skaitytojai, trumpai tariant: Vilkyčiuose esantis baras subalansuotas kaimo žmogui, o Klaipėdoje esantis – miestiečiui.
Tiek vieni, tiek kiti mėgsta gausiai pavalgyti, bet miestiečiai yra labiau išlepę ir priekabūs kokybei bei aptarnavimui. Tad vertindamas šį restoraną 5/5, pažadu čia dar sugrįžti jaučio žandų ir midijų bei užvežti Riebaus katino aukštą įvertinimą atspindintį lipduką.
