Išties graži šventė, kurioje žmonės ne tik galėjo paskanauti profesionalų verdamos žuvienės, bet ir smagiai praleisti laiką skambant lietuvių liaudies dainoms.
Kad galėjai prisiragauti įvairiausių rūšių žuvienės, nuėjęs vos kelis žingsnius nuo vienų dalyvių puodo prie kitų, pritars kiekvienas, kuris lankėsi šventėje.
Bet taip pat nepaneigsite ir fakto, kad mėgstančius gausius pietus vien žuvies sriuba neprimaitinsi. Todėl kiek pasivaikščioję po šventę mes patraukėme ieškoti, kur papietauti.
Užsimerkę bedam į žemėlapį telefone, ir sėkmė pamaitinti Katinus iškrenta Kintų miesteliui. Kol važiuojame link Kintų, pasirenkame galimą pietų vietą. Norėdami pratęsti tą lietuviškumo dvasią, kuria per kelias valandas prisipildėme Rusnėje, pasirenkame kavinę „Kuršiai“. Bent jau patiekalų nuotraukos klientų atsiliepimuose labiausiai atitiko tos dienos Katinų poreikius.
Įsitaisome kavinės terasoje. Pučiant gaiviam vėjeliui, kuris primena, kad jau ruduo, o ne vasara, sulaukiame ir padavėjos, kuri tradiciškai mažoms kavinukėms, paduoda meniu odiniais viršeliais, kurio viduje dažniausiai surašyti visi patiekalai, kuriuos virtuvėje dirbantys ir dirbę virėjai per gyvenimą buvo išmokę.
Bet atvertęs meniu supratau, kad pirminė mintis apie gausų meniu buvo klaidinga. Džiugino ir tai, kad pirmajame puslapyje puikavosi tekstas: „Mūsų kavinėje maistas nešildomas, o ruošiamas tik jums ir tik užsakius“.
Tai leidžia suprasti, kad kavinėje pusfabrikačiais nekvepia, tad užsisakydamas maistą kartu su kitais patiekalais užsakiau ir aštrių sūrio spurgyčių.
Nuo jų apžvalgą ir pradėkime.
Vos pamatęs spurgytes iškart supratau, kad šį meniu kūręs apsimelavo, o jei jis skaitys mano tekstą, tegu jam iš gėdos dega ausys. Noriu tikėtis, kad ilgainiui ausys taps violetinės ir ta spalva dings tik tada, kai jis panaikins pirmajame puslapyje įrašytą melagingą tekstą arba išmes iš meniu tas spurgas. O kol kavinės virėjos šildys pusfabrikačius, tegu jo ausys dega raudoniu.
Sūrio spurgytę suvalgiau tik vieną. Yra tekę ne kartą maitinimo įstaigose per aplaidumą, nepasiteiravus, ar nebus šildomi pusfabrikačiai, sulaukti panašių gaminių. Baigdamas apie šiuos cheminius rutuliukus kavinės savininkams noriu parekomenduoti tik viena: jei tos violetinės ausys jums nemaišys ir nedarys gėdos, tai iš šaldytų spurgyčių pasiūlos išsirinkite kiek geresnes, nes kiek esu testavęs panašių produktų, šios, mano nuomone, pačios prasčiausios.
Kol aš bandžiau nusikratyti minties, kad su pirmuoju patiekalu buvau apgautas, Katinienė sau ramiausiai valgė žuvienę.
Į skaitytojų klausimą, ar neatsivalgėme žuvienės šventėje, atsakau: eilės prie dalinamos žuvienės buvo tokios ilgos, kad prisiminiau tarybinius laikus, kai su senele stovėdavome kilometrinėje eilėje prie tualetinio popieriaus. Tad šventėje tik pasigrožėjome žuvienės virimo procesu ir tais laimingais veidais, kurie tą eilę atstovėję mėgavosi žuviene.
Nors neragavome žuvienės šventėje, Katinienės vertinimu, Kintuose patiekta žuvienė galėjo drąsiai susirungti ir čempionate. Keli šaukštai gausiai žuvimi gardintos sriubos, ir aš sutikau su jos nuomone. Vienintelis keistas dalykas – didelis grietinės kiekis sriuboje, kuri, lyg nujausdama mūsų nepasitenkinimą jos dalyvavimu, sunkiai lydėsi net karštoje sriuboje.
Kai mums buvo patiekti pagrindiniai patiekalai, susižvalgę su Katiniene supratome, kad padarėme klaidą neužsakę nė vieno pagrindinio patiekalo su žuvimi.
Bet nuogąstauti nebuvo kada – po vienos spurgos ir kelių šaukštų žuvienės ėmiausi raikyti vokišką šnicelį.
Didelės lėkštės – didelės porcijos, tai, sakyčiau, daugelio mažų miestelių maitinimo įstaigų skiriamasis bruožas. Čia skirtumas buvo tik garnyras, arba tiksliau išsireiškus, ta juostelė spalvingų daržovių, kuri pakeitė kavinukėse mūsų akiai įprastas burokėlių, morkų ir kopūstų salotas. „Kuršių“ garnyro kupsteliai, puošti daigais, šilauogėmis ir avietėmis, buvo mažytis siurprizas.
Su mano valgytu šniceliu buvo viskas gerai, išskyrus faktą, kad prie šnicelio paprašęs bulvių košės išgirdau atsakymą, jog nieko negalima keisti, patiekiama taip, kaip nurodyta meniu.
Tad žvelgdamas į Katinienės lėkštėje besipuikuojančią bulvių košę galvojau apie robotizaciją, kuri turėjo būti įgyvendinta kavinukės virtuvėje, kuri išmaniosioms mašinoms, ruošiančioms užsakymus, neleidžia užprogramuoti jų taip, kad prie šnicelio vietoje gruzdintų bulvyčių atsirastų bulvių košė. Suprantu – yra kasos programa, kurioje nurodant patiekalą atsispindi ir jo kalkuliacija, bet ir čia galima padaryti pakeitimus, kurie būtų nenuskriaudę Katino ir į jo lėkštę leidę įvožti didelį šaukštą bulvių košės.
Katinienė sprandinės kepsniui neturėjo jokių pretenzijų: neperkepta, sultinga mėsa, tik jai užstrigo padažas. Pirma, ką ji man pasakė – kad padažas salstelėjęs. Bet paragavę abu priėjome prie išvados, kad saldumo suteikia stiprus cinamono poskonis.
Gal kažkam toks derinys prie sprandinės kepsnio ir tinka, bet asmeniškai man mintyse susiformavo obuolių pyrago – tik ne kiaulienos kepsnio – vaizdinys.
Kadangi spurgytės iškeliavo atgal į virtuvę, o kepsniu toks didelis Katinas, kaip aš, pasitenkinti niekaip negali, desertui užsisakiau bulvinių sklindžių.
Tad kai Katinienė mėgavosi šiltu keksu su ledais, aš išdidžiai pjausčiau tarkuotų bulvių blynus ir mintimis nukeliavęs į vaikystę vos neapsiverkiau.
Primaitinti alkaną Riebų katiną pakako ir vieno blyno iš trijų patiektų. Tad likusius du mes pasiėmėme su savimi.
Reziumuoju. Vertindamas „Kuršius“ aš atsispiriu nuo įstaigos statuso – kavinė. Tad kavinėje naivu tikėtis kažkokių prašmatnesnių gastronomijos stebuklų. Eidami į kavinę mes tikimės be kavos ar kokio kito karšto ar gaivaus gėrimo tiesiog skaniai pavalgyti.
Ir jei ne tos spurgytės, net išsakęs tiek pastabų, aš būčiau linkęs šią kavinukę vertinti 5/5. Nes tą dieną mus ir kitus klientus terasoje aptarnavusi mergina dirbo be priekaištų. O ir patiekalai visi buvo patiekti su meile.
Tad rašydamas 4/5 aš kavinės savininkams noriu parekomenduoti visgi išimti tas spurgytes iš meniu. Geriau jau duona su sūriu nei tie nevykę pusfabrikačiai.
O tiems, kas važiuos pro Kintus, rekomenduoju stabtelėti ir paskanauti čia gaminamų patiekalų, nes mes, progai pasitaikius, čia dar sugrįšime.
