Tad ši apžvalga bus skirta maitinimo įstaigai, įsikūrusiai vos už 5 kilometrų nuo Palangos, Vydmantuose, keistu pavadinimu „Delfai“.
Pavadinimas buvo mįslė tik kol neužėjome į restorano vidų, nes pats statinys su dvišlaičiu stogu Graikijos nė kiek nepriminė.
Kad pavadinimas turi kažką bendro su šia šalimi, sufleravo interjeras. O jau restorano meniu graikiškų patiekalų beveik neužtikome, išskyrus graikišką sriubą bei graikiškas salotas.
Tad pasirinktas konceptas pasirodė keistas, bet ne pavadinimo aptarinėti čia važiavome, o maisto paskanauti, tad trumpai aptarkime meniu.
Kaip ir minėjau, meniu nieko bendra su Graikija neturi, jis labiau atstovas to tradicinio meniu, kuriuo vilioja daugelis pakelės užeigų ir restoranėlių. Kurie savo klientus džiugina bulviniais patiekalais, karbonadais ir dar net gruzdintomis bulvytėmis su dešrelėmis.
Tiesa šis meniu kiek „paturbintas“ – jame radome ir grilio patiekalų, ir net midijas, kurios puikavosi tarp kitų žuvies patiekalų.
Tad jeigu esate pratę prie tradicinių patiekalų, galite čia užsukti nesibaimindami graikiško restorano pavadinimo. Nereiks spėlioti, kaip atrodo graikiški patiekalai, nes čia jų tiesiog nėra. Tad nenuostabu, jog mūsų užsakymas buvo gana lietuviškas.
Visgi vieną iš dviejų graikiškų patiekalų į užsakymą įtraukėme – užsisakėme graikiškos sriubos.
Dažnai užsisakau silkės, jei jos randu maitinimo įstaigos meniu. Taip nutiko ir šį kartą. Silkė man asmeniškai – lengvas užkandis prieš sriubą ir pagrindinį patiekalą. Gaila, kad to nesupranta daugelis maitinimo įstaigų. Ir šį kartą silkės patiekalas buvo tokio dydžio, kad jei reiktų ruošti banketą dvidešimčiai žmonių, 2–3 tokių lėkščių užkandžio užtektų visai kompanijai.
Matydamas tokį didelį užkandį, aš visada pirma pagalvoju apie tuos, kurie komentaruose rėks, kur jam tiek telpa, o jau vėliau galvoju, kad palikus daugiau nei pusę patiekalo, padavėjai reiks teisintis, kad išties viskas buvo skanu, bet tiek daug netelpa net man, mėgstančiam pavalgyti.
Žinodamas, kad manęs dar laukia ne tik sriuba, bet ir vištienos kepsnys, aš įjungiu stabdį.
Po to mūsų stalą pasiekė sriubos. Yra tekę valgyti graikiškos šaltos sriubos, skanauti avinžirnių, bet net gerai pakrutinus atminties lobynus panašios į mums patiektą sriubą neradau tarp graikiškų receptų.
Ir jei nesikabinėti prie sriubos pavadinimo, tai sriubą vertinu tik geriausiu balu. Tai savotiška vengriško guliašo suskystinta versija su žiupsneliu aitriųjų paprikų. Soti sriuba, po kurios daugelis greičiausiai jau ir kiltų nuo stalo.
Grybų sriuba buvo ne tik trinta – joje buvo gabaliukais smulkintų baravykų, o tai tik sustiprino grybų poskonį.
Vienintelis, kam turėjome pretenziją – tai prancūziškas batonas. Seną batoną pašildžius mikrobangėje ar ant grotelių, antram gyvenimui prikelti neįmanoma. Vizualiai apgauti gal ir galima, bet ir tas minkštumas, atsiradęs pakaitinus batoną, gal kažką ir apgautų, tik ne mus.
Nesiplėsiu dėl batono, bet tik pasakysiu: jei neturite šviežio, gal geriau jau papjaustykit paprastos juodos duonos, nes greit vėstantis ir kempine virstantis senas batonas skonio sriubai nesuteikia.
Tai, kad vos atėję pamatėme besirenkančią kompaniją kažkokios šventės švęsti, mane kiek išgąsdino. Ne ne, žmonių mes, Katinai, nebijome, tik iš asmeninės darbo maitinimo įstaigose patirties žinau, kad pirma maistas atiduodamas dievams, užsisakiusiems banketus, o tik tada – mirtingiesiems klientams. Ir tai rašau be jokios ironijos, net pateisindamas tokią praktiką, nes žmonės švenčia ne kasdien, tad ir požiūris į juos turi būti kitoks.
Mane išgąsdino tik tai, kad maisto gali tekti palūkėti kiek ilgiau. O tai, kad viskam brangstant kosminiu greičiu, žmonės dar gali šventes švęsti restoranuose, tik nudžiugino. Kaip nudžiugino ir seniai girdėtas „Ilgiausių metų, ilgiausių...“
Matyt, jausdama, kad užsakytas pokylis nė kiek neparalyžiuos virtuvės darbo, padavėja apie galimą ilgesnį patiekalų gaminimo laiką neįspėjo.
Nepasakysiu, kiek teko laukti pagrindinių patiekalų, bet po sriubų jie mūsų stalą pasiekė greitai.
Nesame abejingi bulviniams patiekalams, tad vienas iš Katinų pasirinko bulvinius blynus su mėsa, kitas – kiaulienos šašlyką, o aš, paskanavęs savo patiekalo, supratau padaręs klaidą užsisakydamas vištienos kepsnį.
Bet pradėkime nuo geriausių emocijų ir leiskimės prie liūdnesnių. Bulviniai blynai su mėsa buvo vykę, ir dėl to, kad buvo dideli, vienas vėliau net atiteko man.
Kiaulienos šašlykas buvo ne tik gražiai patiektas lėkštėje tarp gausybės garnyro, bet ir buvo minkštutis bei sultingas.
Bet visą tą pagrindinių patiekalų fiestą sugadino man patiektas vištienos kepsnys.
Ta plona vištienos filė juostelė iš pirmo žvilgsnio priminė drugelį, bet po pirmo kąsnio jis man labiau priminė Azijos kario Nindzės mėtomą mirtiną ginklą – žvaigždutę. Gal man metus vištiena ir neįsmigtų į sieną, bet kokiam heiteriui mėlynę užstatyti galėtų.
Sausą vištieną būtų kažkiek gelbėjęs padažas, bet juo reikėjo paukštieną užpilti vos iškepus, gal tada filė nuo drėgmės kiek būtų suminkštėjusi.
Šalia sausos vištienos saldžiųjų bulvių traškučiai atrodė tik kaip papuošimo detalė, nes su sausa vištiena jie niekaip nesikomponavo.
Reziumuoju. Dėl didelių ir gana neblogų bulvinių blynų, iš kurių vienas atiteko man, mano nuotaika nesugedo.
Trise už pietus išleidome nepilnus 60 eurų. Ir jei būčiau valgęs vien silkę, sąskaita būtų buvusi dar mažesnė.
Neužsiminiau apie aptarnavimą, o jis vertas 5/5. Mus aptarnavusi mergina išties su meile ir išmanymu dirbo savo darbą. Geras aptarnavimas, skanus maistas ir tik dvi klaidos – senas prancūziškas batonas ir perkepta vištiena – visa tai verta stipraus 4/5.
Ir rašydamas tokį balą aš visų pirma atsižvelgiu į kainos ir kokybės santykį. Tad jei svečiuodamiesi Palangoje užsimanysite žemiško maisto, nereiks net automobilio – pakaks ir dviračių įveikti tuos kelis kilometrus tarp Palangos ir Vydmantų.
