Prieš penkerius metus į Alikantės regioną su vyru ir dviem dukterimis persikėlusi vilnietė teigė esanti dėkinga Ispanijai, kuri pakeitė šeimos gyvenimo būdą ir mitybos tradicijas.
„Lietuvoje gyvenome labai intensyviai – bėgdami, lėkdami tarp darbų, vaikų mokslų bei būrelių, prie bendro stalo sėsdavome tik savaitgaliais.
Esu dėkinga Ispanijai už tai, kad čia toks svarbus maistas ir griežtai laikomasi valgymo valandų. Turime galimybę kone kasdien su visa šeima sėsti prie pietų stalo. Man tai labai svarbu“, – pasakojo Inga, tinklaraščio „Mamos restoranas“autorė.
– Kaip atsidūrėte Ispanijoje? – paklausiau I.Švelnienės.
– Kiek save prisimenu, nuo vaikystės nuolat sirgdavau kvėpavimo takų ligomis. Dėl to keletas gydytojų rekomendavo pakeisti klimatą.
Su vyru visada juokaudavome, jog išėję į pensiją kraustysimės gyventi į Ispaniją. Bet persikraustėme jos nesulaukę. Tai padarėme po itin sunkios ir komplikuotos ligos, nes supratome: gyventi reikia šiandien.
Ispanija pasirodė tinkama dėl sveikatai palankaus Viduržemio jūros klimato. Tikrai buvo nelengva ryžtis, nes persikraustėme į šalį, kurios kalbos nemokėjome.
Daug diskutavome su dukromis, kurioms tuo metu buvo aštuoneri ir dešimt metų, ar jos pasiruošusios bandyti pagyventi kitoje šalyje ir pradėti lankyti ispanišką mokyklą.
Nusprendėme, kad tai bus mūsų gyvenimo nuotykis, ir išvykome vieniems mokslo metams. Jiems baigiantis supratome, kad daug saulės, šilta žiema bei šviežios daržovės ir vaisiai ištisus metus mums labai patinka, be to, pamiršau kvėpavimo takų ligas. Šį rugsėjį bus jau penkeri metai, kai mes gyvename Ispanijoje, Alikantės regione.
– Ar gyvenimas Ispanijoje pakeitė požiūrį į virtuvę?
– Persikrausčiusi gyventi į Ispaniją iš tiesų pradėjau daugiau gaminti. Nors mama ir močiutė visada daug gamino, aš pati nejaučiau didelio malonumo suktis virtuvėje. Gimus dukterims tai dariau daugiau dėl būtinybės. Bet po truputį atėjo suvokimas, kad nebeturiu teisės valgyti bet kada, bet ką, bet kokį maistą – taip ir prasidėjo draugystė su maisto gamyba.
Nuo tada, kai atsidūrėme Ispanijoje, rūpinuosi šeimos pusryčiais, priešpiečiais, pietumis bei vakariene.
– Kaip atsirado tinklaraštis „Mamos restoranas“ ir kodėl jį taip pavadinote? Gal svajojote dirbti restorane?
– Pavadinimą buvo lengva sugalvoti. Jeigu kartais dukros prašydavo važiuoti kur nors papietauti, visada juokais sakydavau, kad šiandien pietausime mamos restorane.
Pirmiausia susikūriau paskyrą „Instagram“ norėdama vienoje vietoje kaupti šeimos mėgstamus receptus ir slapta vildamasi, kad dukros taip pat mieliau gamins, kai receptai bus pateikti joms priimtinesne forma.
Vėliau nusprendžiau, kad laikas ir tinklaraščiui, nes jame galima dar patogiau rasti receptus. O štai šią vasarą „Mamos restoranas“ pagaliau atsirado „Facebook“ir „TikTok“. Gal kada nors receptus išleisiu ir knyga.
Prisipažinsiu, kad niekada nesu svajojusi dirbti restorane, ypač virtuvėje, kur dažnu atveju tvyro chaosas ir didelis greitis. Su vyru esame pusantrų metų gyvenę Londone, ten teko padirbėti kavinėje, tad mačiau virtuvę iš vidaus.
Maisto gaminimas namuose man dabar yra ne tik būtinybė gerai jaustis, bet ir meditacija.
– Kas jūsų namų restorano lankytojai ir vertintojai? Ar turite populiariausią patiekalą?
– Žinoma, pirmiausia tai šeima. Visas naujoves ir eksperimentus vertina kritiškos paauglės ir jų draugės. Visada visiems tinkantis ir patinkantis patiekalas – orkaitėje keptos vištienos blauzdelės su medumi bei garstyčiomis. Dukterų draugės, atėjusios į svečius, dažniausiai užsiprašo karamelinių spragėsių.
Nuolat ieškau sveikesnių alternatyvų, stengiuosi, kad mityboje būtų kuo mažiau cukraus bei kvietinių miltų, bet ne visada lengva įtikti visų skoniui. Pasidalijusi kokio nors skanėsto receptu dažnai sulaukiu sekėjų žinučių, jog desertas nepakankamai saldus. Todėl visada įspėju, kad saldinu saikingai.
Populiariausi pusryčiai mūsų šeimoje jau keletą metų – linų sėmenimis, ispaninių šalavijų sėklomis ir riešutų kremu paskanintos per naktį brinkintos avižos, kurias vadinu naktibaldomis. Pastaruoju metu atradome ir labai pamėgome kapotas avižas.
Pietums paprastai gaminu ką nors iš kalakutienos, vištienos ar žuvies, patiekiu su salotomis bei rudaisiais ar laukiniais ryžiais, bolivinių balandų sėklomis, visagrūdžiais makaronais ar bulvėmis.
Vakarienei dažniausiai gaminu salotas, verdu sriubą, kepu omletą orkaitėje.
– Kokios virtuvės patiekalai jūsų šeimoje populiariausi – lietuviški ar ispaniški?
– Mūsų namų virtuvėje vyrauja pasaulio patiekalai – išties labai didelė įvairovė. Paprastai laikomės sezoniškumo principo. Ieškau idėjų su sezoninėmis daržovėmis ir pritaikau mūsų šeimos skoniui.
Ispaniška virtuvė tikrai turėjo daug įtakos gaminamiems patiekalams. Mūsų mityboje atsirado gerokai daugiau daržovių, lęšių, avinžirnių, jūrų gėrybių.
Suprantama, kartais gaminu ir tradicinius lietuviškus patiekalus, nes dukros labai pasiilgsta patiekalų, kuriuos joms gamindavo močiutė.
– Kaip gyvenimas Ispanijoje pakeitė mitybos įpročius? Kas naujo atsirado jūsų virtuvėje? Gal pasigendate kokių nors produktų?
– Gyvenant Ispanijoje gyvenimas tapo lėtesnis, mityba – lengvesnė, ištisus metus valgome žymiai daugiau šviežių daržovių bei žuvies, taip pat pradėjau naudoti daugybę prieskonių.
Lietuvoje gyvenome labai intensyviai – bėgdami, lėkdami tarp darbų, vaikų mokslų bei būrelių prie bendro stalo sėsdavome tiktai savaitgaliais.
Esu dėkinga Ispanijai, kad čia toks svarbus yra maistas ir griežtai laikomasi valgymo valandų. Nuo 14–15 valandos visa Ispanija pietauja. Dauguma įmonių bei mažesnių parduotuvių turi pietų pertrauką, kuri trunka nuo valandos iki trijų. Vaikams pamokos baigiasi maždaug 14 valandą, tad turime galimybę kone kasdien visa šeima sėsti prie pietų stalo. Man tai labai svarbu.
Kadangi Ispanijoje gyvena daug išeivių iš kitų Europos šalių, tad ir lietuvių, lenkų, ukrainiečių, bulgarų parduotuvių yra nemažai. Jose galima įsigyti lietuviškų grikių, juodos šaldytos duonos, varškės, silkės ar įvairių saldumynų.
Persikrausčius į Ispaniją labiausiai trūko juodos duonos įvairovės, silkės, o vasarą – raugintų agurkėlių. Ispanų parduotuvėse pavyko rasti tik vienos rūšies vokiškos juodos duonos. Kadangi labai pasiilgdavome lietuviškos duonos, pradėjau ją kepti namuose.
Žuvies pasirinkimas Ispanijoje, žinoma, didžiulis, bet silkės kartais pasigendame. Kefyro bei varškės yra ir ispaniškose tinklinėse parduotuvėse, tik varškė yra švelnesnio skonio, nes pagaminta iš maišyto avių, ožkų ir karvių pieno. O grūdėta varškė yra tiesiog fantastiška.
– Ar teko lietuviškais patiekalais vaišinti ispanus? Kokia buvo jų reakcija?
– Esu ispanus vaišinusi šaltibarščiais. Visi juokavo, kad spalva įtartina, bet skonis labai geras.
Tiesa, juoda duona bei rūkyti gaminiai ne itin sužavėjo mūsų draugus – skonis jiems pasirodė per daug egzotiškas.
– Iš kur semiatės idėjų, kai tenka gaminti kasdien?
– Idėjų ieškau visur: internete, receptų knygose, restoranų meniu. Kuo daugiau gaminu, tuo lengviau suderinti produktus ir sugalvoti naujus receptus.
Gana dažnai idėja kyla galvoje, tuomet susidėlioja receptas, lieka tik įgyvendinti.
Lapinių burokėlių (mangoldų) sriuba
4 porcijoms reikės:
- 1 svogūno
- 2 česnako skiltelių
- 1 morkos
- 5 didelių lapinių burokėlių lapų
- 2 bulvių
- 1 litro sultinio
Truputyje aliejaus ar sviesto apkepinkite smulkiai pjaustytą svogūną.
Sudėkite smulkintą česnaką ir morką, pakepkite keletą minučių. Jei trūksta skysčio, įpilkite vieną du šaukštus vandens arba sultinio.
Bulves supjaustykite maždaug 1 cm dydžio gabalėliais.
Lapinius burokėlius nuplaukite ir supjaustykite (galima dėti tik lapus be koto).
Į puodą supilkite sultinį ir sudėkite visus ingredientus.
Virkite apie 20 min.
Prie šios sriubos labai tinka vienas kitas kiaušinis, o putpelių kiaušiniai dar ir žaviai atrodo.
Kajeno paprikos čia irgi labai dera.
Skrebučiai su žirneliais ir varške
Reikės:
- mėgstamos juodos duonos
- saujos šviežių ar šaldytų žirnelių
- saulėje džiovintų pomidorų pesto
- skiltelės česnako
- grūdėtosios varškės
- laiškinių česnakų
- aitriųjų paprikų dribsnių
Duoną paskrudinkite.
Šviežius žirnelius sutrinkite šakute. Jei turite šaldytus žirnelius, užpilkite juos verdančiu vandeniu ir palikite porai minučių. Nusunkite ir sutrinkite šakute. Išspauskite česnako skiltelę ir sumaišykite su žirneliais.
Ant duonos tepkite pesto, tuomet dėkite trintus žirnelius, varškę, apibarstykite laiškiniais česnakais ir aitriųjų paprikų dribsniais.
Jei česnako nemėgstate ar neturite, be jo skrebučiai taip pat nepaprastai skanūs.
„Piemenėlių“ pyragas su lęšiais
4–6 porcijoms reikės:
- 1,5 stiklinės pilkųjų (žaliųjų ar rudųjų) lęšių
- 2 vidutinių svogūnų, smulkintų
- 8 skiltelių česnako, smulkintų
- 200 g trintų pomidorų
- 2 morkų
- 1 saliero lapkočio
- 500 ml sultinio (gali prireikti ir daugiau)
- 1 arbatinio šaukštelio saldžiųjų paprikų miltelių
- 5–6 pievagrybių
- 0,5 arbatinio šaukštelio rūkytos paprikos miltelių
- 0,5 arbatinio šaukštelio „Garam masala“ prieskonių (nebūtina)
- 0,5 arbatinio šaukštelio raudonėlių
- 500 g bulvių
- 500 g kalafioro
- 50 g sviesto ar alyvuogių aliejaus
- druskos pagal skonį
Lęšius perskalaukite, užpilkite vandeniu ir palikite brinkti per naktį arba bent kelioms valandoms.
Keptuvėje keliuose šaukštuose aliejaus pakepinkite smulkiai pjaustytus svogūnus (apie 8 min.), įberkite žiupsnelį druskos. Sudėkite smulkintas česnako skilteles, pakepinkite kelias minutes. Dėkite kubeliais pjaustytas morkas ir salierą. Supilkite trintus pomidorus. Pagardinkite prieskoniais.
Pievagrybius nuvalykite, supjaustykite kubeliais ir pakepinkite atskirai. Tuomet sudėkite į troškinį. Į troškinį sudėkite lęšius. Išmaišykite. Supilkite sultinį, kad apsemtų viską maždaug 0,5–1 cm. Palikite troškintis neuždengtoje keptuvėje apie 20 min. Ragaukite, ar netrūksta druskos.
Bulves nuskuskite, supjaustykite kubeliais. Kalafiorą išskaidykite didesniais žiedynais. Bulves ir kalafiorą sudėkite į puodą, užpilkite vandeniu, dėkite druskos, užvirkite ir palikite virti apie 10–15 min. Bulvės turėtų būti tokio minkštumo, kad lengvai būtų galima įdurti šakute. Vandenį nusunkite. Ant bulvių bei kalafioro uždėkite sviesto ir sutrinkite į košę.
Jeigu keptuvės negalima dėti į orkaitę, lęšių troškinį sudėkite į kepimo indą. Ant išsitroškinusių lęšių šaukštu sudėkite bulvių košę. Pašlakstykite aliejumi ir dėkite į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę, kepkite maždaug 20 min.
Traškūs saldainiai
20 mažų saldainių reikės:
- 2 viso grūdo ryžių trapučių
- 4 nedidelių minkštų datulių
- 4 šaukštelių traškaus žemės riešutų kremo
- 100 g juodojo šokolado
- šaukštelio kokosų aliejaus
Pirmiausia maisto smulkintuvu susmulkinkite ryžių trapučius, tada kartu sutrinkite su datulėmis bei traškiu žemės riešutų kremu iki vientisos masės. Masė turėtų būti ne biri, o limpanti.
Suformuokite nedidelius saldainius. Dėkite į lėkštę ant kepimo popieriaus ir palikite šaldymo kameroje 15 min.
Garų vonelėje arba mikrobangų krosnelėje ištirpinkite šokoladą, sumaišykite su kokosų aliejumi.
Saldainius apliekite arba išmaudykite šokolade, laikydami ant šakutės nuvarvinkite šokolado perteklių.
Dėkite ant kepimo popieriaus ir palikite šaldymo kameroje, kol sustings šokoladas.
Laikykite saldainius sandarioje dėžutėje šaldytuve arba šaldymo kameroje.
