Liūdniausia tai, kad apmokymai geriausiu atveju trunka kelias dienas, o vėliau apmokymus pakeičia tiesioginis pareigų atlikimas. Padavėjai pasileidžia į salę gadinti pietų klientams savo neišmanymu, o virėjai savarankiškai pradeda gaminti maistą.
Daugeliu atveju tokie apmokymai prilygsta užsienio kalbos mokymui, kai išmoko pasisveikinti ir atsisveikinti, o paleisdami pasako, kad visa kita išmoksi tiesiogiai bendraudamas.
Skirtumas tarp šių dviejų mokymų tas, kad gerai užsienio kalbos nemokantis apsijuokia pats, o klientas, sulaukęs nemokyto padavėjo prie staliuko, vėliau „mėgaujasi“ panašiu žinių bagažu apdovanoto virėjo šedevrais.
Tad atradęs kažką panašaus į „Špunka Old Barrel Pub“, aš save raminu, kad dar ne viskas prarasta Lietuvoje, ne visos maitinimo įstaigos privalo užsikalti langines ir nesvajoti apie atsidarymą iš naujo, kol neišmokys kolektyvo, kaip aptarnauti klientus ir kaip gaminti maistą.
Tad trumpai aptarkime baro inerjerą, kurį sudaro dvi salės, išsidėsčiusios per du aukštus. Pirmoji salė, kurioje, nežinodami apie antrąją, pietavome mes, Katinai, labiau tinkama norint trumpai prisėsti, lengvai užkąsti, arba ilgesniam nuklojus stalą užkandžiais, mėgautis taure alaus šnekučiuojantis linksmoje kompanijoje.
Antroji salė labiau pritaikyta panašiems į Riebius katinus, kurie, gerai prikišę pilvus, dažniausiai niekur neskuba, o įsitaisę ant minkštų baldų valandėlę snūsteli.
Bet ir nesigailiu, kad įsitaisėme pirmajame aukšte, nes mūsų stalelis buvo priešais virtuvę, kurią nuo salės skiria tik neaukšta sienelė.
Stebėti, kaip kažkas gamina maistą, man – tas pats, kas krepšinio fanatui stebėti varžybas. Lygiai taip pat, kaip krepšinyje, kai matai, jog krepšininkai „grybauja“ salėje ir nepataiko net į lentą, ima siutas ir man matant sutrikusius virėjus, kurie virtuvėje jaučiasi lyg spąstuose. Ir pirmiausia galvoja ne apie tai, kaip skaniai pagaminti maistą, o kada pasibaigs jų darbo diena.
Nežinau, ar Panevėžyje visur tokia taisyklė, bet jau antroje vietoje užsakymai priimami prie baro ir už juos reikia iškart susimokėti.
Tokiais atvejais visada pagalvoju, kad kolektyvas labai pasitiki savo gebėjimais, nes jei klientas patiekale ras kokią „kliurką“, kaip bus galima neskaičiuoti pinigų už patiekalą ar padaryti nuolaidą, jei jis jau už viską sumokėjo?
Valgydamas aitriųjų paprikų troškinį ir mėgaudamasis kiekvienu jo šaukštu bandžiau „atsekti“ prieskonius, kuriais jis buvo gardinamas. Tą dieną bandžiau atsakyti ir į klausimą, kodėl „Špunkos“ virėjai sugeba prieskoniais ir aitriaja paprika nenužudyti jautienos skonio, kai kitur gauni tik maltą masę, kuri pasižymi aitriųjų paprikų sriubai ar troškiniui būdingais bruožais: ryžių gausa ir sūrio kalnu, plūduriuojančiu sriubos paviršiuje.
Didelis indas troškinio vos už 4,50 euro – ir aš jau sotus. Į gražią mozaiką padėkle išdėliotų kukurūzų traškučių (načios) nesinorėjo liesti, kad nesuardyčiau meno kūrinio, kurį taip gražiai sudėliojo plušantys virtuvėje.
Dar keli traškučiai, ir vargu ar eilinius valgymo gabumus turintys žmonės būtų sugebėję įveikti šonkaulius, kurie buvo atnešti man, ar sparnelius, tekusius Katinienei. Bet Riebių katinų šeimyna, niekad nesiskundžianti apetitu, po kelių patiekalų nuotraukų ėmėsi tvarkyti ir šiuos kepinius.
Pradėsiu nuo šonkaulių. Nenoriu girtis, bet esu gerai įvaldęs lėtą šonkaulių kepimą. Ir kai po eilinio šonkaulių kepimo sudedu šonkaulius iš kepsninės ant padėklo, kuri vėliau nešu svečiams, jiems nematant paskanauju mėsos.
Ir jei šonkauliai sultingi, nes juos kepdamas aš neišsausinau mėsos, o glazūra tik pagyvina jų skonį, mano veidą užlieja šypsena, ir lieka veide dar ilgam.
Panašia šypsena apsipyliau ir valgydamas man patiektus šonkaulius „Špunkoje“. Net norėdamas prisikabinti negalėčiau rasti, prie ko. Tiek glazūrai, tiek šonkauliams – jokių pretenzijų.
Ir tai, kad mėgaudamasis šonkauliais vos nepražiopsojau paskutinio sparnelio Katinienės lėkštėje, tik įrodo, kad ne Katinienė moka greitai valgyt, o sparneliai tirpte ištirpo, nes buvo neįtikėtinai skanūs.
Tą dieną buvo karšta, tad apsiribojome tokiu mažu užsakymu. Bet puikiai žinau, kad aš čia dar sugrįšiu, nes noro paragauti mėsainio ar kiaulės ausyčių neišsižadu – tiesiog atidedu kitam vizitui.
Reziumuoju. „Špunka“ – tai lyg himno skaniam maistui tęsinys Panevėžyje, nes įžangą į šį himną prieš kelias dienas atliko kitas šio miesto baras – „Mėsmalė“. Ir jei šonkauliai man buvo geresni „Špunkoje“, šiuos abu barus galiu drąsiai rekomenduoti mėgstantiems grilio patiekalus. Tik čia jūs suprasite, kokia fantastiška gali būti mėsa, gaminama profesionalų.
Kadangi virtuvės virėjus galėjau ne tik stebėti, bet ir pakalbinti, tad 5/5 vertinimą atspindintį lipduką pirmą kartą padaviau ne mus aptarnavusiam padavėjui, o įteikiau patiems virėjams.
Džiugu buvo stebėti meilę, kurią šie vyrukai gamindami sudėdavo į kiekvieną patiekalą, ir kaip suderintas buvo jų darbas. Jokios panikos. Supratimas iš pusės žodžio.
Tad gana pagyrų. Netikit – nuvažiuokit ir įsitikinkit.
P. S. Verkiantiems restoranų savininkams, kurie sako, kad nėra kam dirbti. Užsukit į šį barą ir paklauskit, kas šiuos vyrus laiko šiame bare. Gal ta informacija padės jums suburti profesionalų kolektyvą.
