Pipiras – prieskonių karalius: krauju pažymėta istorija

Vieniems pipiras atnešė pasakiškus turtus, o kitiems teko tik kančios ir mirtis.

Prekyba pipirais prasidėjo ne mažiau kaip prieš 3500 metų. Pipirai buvo minimi Egipto papirusuose, jie buvo gerai žinomi antikinėje Graikijoje ir buvo populiarūs senovės Romoje. Pipirai ilgainiui tapo turtų, galios ir netgi vaisingumo simboliu. Tiek graikai, tiek romėnai priimdavo pipirus kaip mokėjimo formą reikalaudami duoklės. Romėnai kaupdavo pipirus ižde, kad panaudoti juos kaip valiutą ir laikydavo juos horrea piperatoria – specialiai tam pastatytuose sandėliuose. 

408 mūsų eros metais germanų gentys apsiautė Romą. Didžiausias to meto pasaulio miestas, kuriame gyveno iki 800 tūkstančių žmonių, pavirto mirtinais spąstais. Mieste pradėjo siausti ligos, badas ir mirtis. Nepalaidoti kūnai voliojosi tiesiog gatvėse, ore kabojo šleikšti smarvė, o žmonių širdis užpildė desperatiška neviltis. Vykstant deryboms gotų karalius Alarikas Pirmasis, kad nutrauktų apsiaustį, pareikalavo išpirkos – viso turto, kuris priklausė Romos gyventojams. Kai romėnų pasiuntiniai paklausė, ką miesto gyventojai gaus mainais, Alarikas su kreiva šypsena veide atsakė – savo gyvybes. Galiausiai gotų kariuomenė atsitraukė, prisikrovusi pilnus vežimus aukso, sidabro, prabangių rūbų ir beveik pusantros tonos pipirų.

Vėlesniais amžiais Europoje pipirai būdavo dedami į kraitį ir naudojami išpirkoms ar baudoms apmokėti. Viduramžiais, pačiu prekybos pipirais piko metu, pipirai buvo brangesni už auksą. Prancūzijoje iki dabar išlikęs posakis „cher comme poivre“ – brangūs kaip pipirai.

Viduramžiais pipirai buvo laikomi karališkose rezidencijose, akylai prižiūrimi tarnų. Pipirai tapo statuso simboliu ir tik aukščiausio socialinio statuso žmonės galėjo sau leisti gaminti maistą su pipirais. Baigiantis XV amžiui, svaras (nepilnai pusė kilogramo) pipirų Anglijoje kainavo vidutinį dviejų dienų atlyginimą – nepasiekiama prabanga daugeliui žmonių. 

Tie, kas galėjo įpirkti pipirus, maiste juos naudojo gerokai dosniau nei mes. Pipirų (ir kitų prieskonių) į patiekalus buvo dedama ne žiupsniais, o saujomis. Metraščiai mini, kad vienos XIII amžiuje vykusios puotos metu Anglijoje padažų meistras svečiams paruošė padažą naudodamas 15 svarų cinamono, 12,5 svaro Romos kmynų ir 20 svarų pipirų. 

Daugelis viduramžių patiekalų mūsų XXI amžiaus burnoms pasirodytų keisti ar net nevalgomi. Dominavo rūgštūs–saldūs–sūrūs skoniai, pagardinti dideliais kiekiais prieskonių. Cukrų į Europą atvežė kryžiaus žygiuose dalyvavę kryžiuočiai, vadinę jį „saldžia druska“.  Cukrus iki XVI amžiaus Europoje buvo brangi retenybė; patiekale norėdami imituoti saldumą, viduramžių virėjai naudojo didelius kiekius cinamono, muskato ir pipirų.

Viduramžiais prieskonių prekybą tvirtai kontroliavo Venecija. Tiek ispanai, tiek portugalai buvo pasiryžę surasti naujus kelius į prieskonių karalystes ir nutraukti Venecijos dominavimą. Kristupas Kolumbas išplaukė į kelionę, ieškodamas kelio į Aziją, tačiau atsidūrė Karibuose. Pradėjus salose ieškoti pipirų, vietiniai gyventojai Kolumbui parodė kvapųjį pipirą – išvaizda į tikruosius pipirus panašų, bet visiškai skirtingą prieskonį.

Noras atsikratyti tarpininkų prieskonių prekyboje buvo tik vienas iš motyvų atrasti jūrų kelią į Aziją. Viduramžiu europiečiai tvirtai tikėjo, kad Edenas – rojaus sodas –  išliko kažkur Azijoje ir buvo pasiryžę jį atrasti. Buvo tikima, kad rojuje žaliavo prieskonių medžiai, o oras buvo prisodrintas nuostabiu pipirų, cinamono, muskato, imbierų ir gvazdikėlių aromatu. Prieskoniai nuo medžių sukrisdavo į Nilo vandenį ir lėtai plūduriuodavo srove, kol juos galiausiai tinklais sugaudydavo žvejai.

Šios nuostabios istorijos padėjo ne tik rasti finansavimą ypač brangioms ekspedicijoms, bet ir nusamdyti laivo įgulą kelionėms, iš kurių dažnas negrįždavo.

Paslaptingasis rojaus sodas taip ir nebuvo surastas, todėl europiečiai pabandė patys atkurti šią mitinę vietą, įkurdami botanikos sodus su egzotiškais iš tolimų šalių atkeliavusiais augalais.

Europiečius Azija traukė ir dėl dar vienos priežasties: noras surasti mitinį valdovą Presterį Joną. Anot viduramžių pasakojimų, Presteris Jonas valdė krikščionišką karalystę kažkur Azijoje, apsuptas priešiškų pagonių ir musulmonų. Jo karalystė buvo pasakiškai nuostabi, pilna keistų gyvūnų, stebuklų ir nesuskaičiuojamų turtų. Vasco da Gama, garsusis portugalų keliautojas, kelionėse su savimi vežėsi Portugalijos karaliaus laišką Presteriui Jonui, siūlantį suvienyti jėgas kovoje prieš maurus.

Portugalas Vasco da Gama buvo pirmasis europietis, jūra nukeliavęs į Aziją. 1498 metais, apiplaukęs Afriką ir kirtęs Indijos vandenyną, jis išsilaipino vakarinėje Indijos pakrantėje. Kalkutos miestas tuo metu buvo didelis ir gyvas prekybinis centras, kuris pritraukdavo prekeivius iš Azijos ir Afrikos. 

Atvykėliai nepadarė didelio įspūdžio vietos gyventojams. Da Gama buvo irzlus, įtarus, ir jam sunkiai sekėsi diplomatiškai bendrauti. Paranojiškai nusiteikę portugalai buvo linkę iškart griebtis prievartos. 

Antrosios kelionės į Indiją metu Da Gamos įgula pakeliui sutiko musulmonų laivą, vežantį 380 vyrų, moterų ir vaikų. Moterys, grąžydamos rankas, siūlė portugalams viską, ką turėjo, melsdamos pasigailėti bent kūdikių. Vasco da Gama įsakė laivą kartu su visais keliautojais sudeginti.

Vasco da Gama ne tik nesilaikė vietos karališkojo etiketo, bet ir įteikė vietiniams valdovams įžeidžiančiai menkas dovanas. Maži niekučiai, skirti mainams su Afrikos pakarančių prekybininkais, nepadarė įspūdžio turtingiems ir daug visko mačiusiems Kalkutos valdovams. Vietinis monarchas įspėjo portugalus, kad kitą kartą apsilankę Kalkutoje, jie atsivežtų aukso, sidabro, koralų ir audinių.

Pirmoji portugalų kelionė buvo sėkminga – laivai grįžo pasikrovę daugiau nei 5 tonas pipirų, uždirbę nemažą pelną. Įgulos nariams buvo dosniai atsilyginta, o Vasco da Gama gavo admirolo titulą. 

Europiečius kelionėse lydėjo ligos, kančios ir mirtis. Įgulos glausdavosi ankštose kajutėse , o ore tvyrojo nepraustų kūnų ir išmatų dvokas. Įguloms trūko disciplinos, vyrai neretai atsisakydavo vykdyti įsakymus, girtuokliaudavo, ir dėl neatsargumo kildavo gaisrai. Dėl vitamino C trūkumo kildavo skorbutas, o ankštose sąlygose kaip gaisras plisdavo dizenterija. Dejuojantys ligoniai gulėdavo savo ekskrementuose, melsdami kančių pabaigos, o aplinkui slankiojo gyviai: žiurkės, tarakonai, skorpionai, šimtakojai. 

Žmonės mirdavo beveik kasdien, o išgyvenusiems pavojai nesibaigė. Netobuli laivai dažnai leisdavo vandenį, plyšdavo prastai pritvirtintos burės, nutrūkdavo inkarai, o įsiveisę termitai per kelis mėnesius išgrauždavo medį. Laivas galėjo nuskęsti audroje ar užplaukti ant uolų nepažįstamuose vandenyse ir reikėjo saugotis tiek piratų, tiek konkurentų užpuolimų.

Šias sunkias keliones išgyvendavo tik trečdalis įgulos narių. Nenuostabu, kad buvo sunku rasti norinčiųjų dirbti laivuose. Pasitaikė atvejų, kai jūreiviai buvo pagrobiami ir laikomi surakinti, kol laivas išplaukdavo į jūrą. Portugalai, nesugebėdami rasti tinkamesnių žmonių, dirbti laivuose buvo priversti samdyti įkalintus nusikaltėlius.

Net ir pasiekus kelionės tikslą, išbandymai nesibaigė. XVII amžiuje europiečiai Indijoje vidutiniškai išgyvendavo tik apie trejus metus. Cholera ir kitos ligos nusinešdavo dešimtis tūkstančių gyvybių. Istorikai mano, kad maliarija nusinešė apie 20 proc. visų olandų, gyvenusių Rytų Indijoje, gyvybių.

Europiečiai ne tik mirdavo kelionėse, bet ir patys sėdavo mirtį. Šviežio maisto išsiilgę jūreiviai, išsilaipinę papildyti atsargas, godžiai medžiojo vietinius gyvūnus, daugelis kurių net nebuvo sutikę žmonių. 

Vasco da Gamos jūreiviai, nuleidę inkarą Afrikos krante, pamatė keleto tūkstančio ruonių koloniją ir nedelsdami šovė į juos iš laivo patrankų, užmušdami ne tik ruonius, bet ir šalia besišildžiusius pingvinus. 

Keliautojų įrašai liudija, kad pipirų pirkliai, sustoję Mauricijaus ir Dangun Ėmimo salose, rasdavo gausybę paukščių – pelikanų, laukinių balandžių, papūgų ir kitų rūšių. Europiečiai lazdomis, akmenimis ar tiesiog plikomis rankomis užmušdavo šimtus prie žmonių nepratusių, todėl nebaikščių paukščių.

Europiečiai per kelis dešimtmečius išnaikino ir dabar tik pasakojimuose išlikusį paukštį dodo. Dodo buvo lėtas, žeme vaikščiojantis paukštis, neturėjęs kaip apsiginti prieš naujai atsiradusius plėšrūnus. Dodo tapo lengvu grobiu tiek žmonėms, tiek kartu su žmonėmis atvykusiems plėšrūnams: šunims, katėms, žiurkėms, kiaulėms ar beždžionėms.

Keliautojai taip pat buvo labai pamėgę vėžlienos skonį. Šiuos lėtus gyvūnus buvo lengva pagauti; gyvi vėžliai buvo kemšami į laivų triumus, sukraunant juos vieną ant kito, tartum dėžes. Iš vėžlio mėsos buvo kepami kepsniai, verdama sriuba ar troškiniai, kurie buvo patiekiami vėžlio kiautuose. 

Vėžlių taukai buvo laikomi ypatingu delikatesu. Prancūzų keliautojas Francois Leguat pasakojo, kad vėžlio taukai buvo „gardesni nei pats geriausias sviestas Europoje“. Pirmieji keliautojai, išsilaipinę Rodrigeso saloje, pasakojo, kad krantuose buvo tiek vėžlių, kad galėjai nepaliesdamas žemės nueiti jų kiautais 100 žingsnių. XVIII amžiaus gale vėžlių Rodrigese nebeliko.

Tiksli data nėra žinoma, bet XV amžiuje pipirai iš Indijos pasiekė dabartinę Indoneziją. Palankiame klimate pipirai prigijo, ir Indonezijos archipelagas greitai tapo svarbiu pasauliniu prekybos pipirais centru. Ačeho regionas šiaurinėje Sumatros dalyje ypač išsiskyrė prekių gausa. Gausiuose turguose buvo prekiaujama pipirais ir kitais prieskoniais, kamparu, auksu ir beteliu – populiariu kramtomu mišiniu iš arekų riešutų bei lapų, žaliųjų citrinų ir prieskonių. Ačehas pritraukdavo prekeivių iš visos Azijos, kurie pradėjo vengti Indijos dėl ten dominavusių portugalų. 

Netrukus Ačehe pradėjo lankytis ir patys portugalai, o paskui juos atsekė ir olandai bei anglai. Ekspedicijos į tolimas šalis buvo neįtikėtinai brangios, todėl olandų prekeiviai susivienijo ir įkūrė grėsmingąją VOC – Olandų Rytų Indijos bendrovę, kurios pagrindu veikia šiuolaikinės kapitalistinės įmonės. 

Išsigandę, kad olandai pradės dominuoti prekyboje pipirais, anglų prekeiviai savo ruožtu įtikino karalienę Elizabeth suteikti leidimą įkurti anglų Rytų Indijos bendrovę.

Pradžioje Ačeho sultonai svetingai sutikdavo anglus ir olandus. Atvykėlių garbei buvo surengiamos prabangios eisenos. Europos monarchų laiškai valdovams buvo iškilmingai vežami auksiniuose dubenyse ant dramblių nugarų. Svečiai buvo susodinami ant dramblių – ypatinga garbė pagal Ačeho papročius – ir iki sultono rūmų nusidriekdavo milžiniškos eisenos. Procesijose linguodavo ant dramblių nugarų įrengtuose bokšteliuose susėdę sargybiniai su ietimis ir didžiuliais kardais rankose, didikai ant žirgų, eilės vergų ir tūkstančiai ietimis ginkluotų kareivių. 

Rūmuose buvo rengiamos prabangiausios puotos su šimtais patiekalų, patiektų ant auksinių lėkščių ir daugybe ąsočių su araku – ryžiu alkoholiniu gėrimu. Puotas vainikuodavo gyvūnų – dramblių, buivolų ar avinų – kovos.

Šis medaus mėnuo tarp europiečių ir vietinių valdovų netrukus baigėsi. Olandai išsiskyrė savo atkaklumu kontroliuoti prieskonių tiekimą. Jie siekė sukurti monopolijas, kad joks konkurentas neturėtų priėjimo prie prieskonių augintojų ir naudojosi negailestingomis priemonėmis. Olandai ribodavo tiekimą, norėdami išlaikyti aukštas kainas. Jie išnaikindavo milžiniškus miškų plotus, kuriuose augdavo prieskoniai, kad be olandų žinios prieskoniai nebūtų auginami. Norint kontroliuoti kainas, buvo deginami netgi patys prieskoniai. 

Olandai nustatydavo sau palankias prieskonių supirkimo sąlygas, o tuos uostus, kurie nesutikdavo su jų sąlygomis, blokuodavo. Vietiniai gyventojai priklausydavo nuo laivais atvežamų prekių, todėl blokados dažnai reikšdavo badą ir ilgainiui – mirtį. 

Buvo įvesta mirties bausmė kiekvienam, ką pagaudavo perkant prieskonius ne iš olandų rankų. 
Liūdnai pagarsėjęs olandų generalinis gubernatorius Jan Pieterszoon Coen išnaikino praktiškai visus Banda salų gyventojus, kurie pardavinėjo prieskonius konkurentams. Apie 13 tūkstančių gyventojų buvo nužudyti olandų ir japonų samdinių, likę buvo išvežti į vergiją į kitas salas ar mirė iš bado. Iš maždaug 15 tūkstančių Banda gyventojų liko ne daugiau nei tūkstantis. 

Nuo olandų rankų žuvo ir apie 10 tūkstančių imigrantų kinų, gyvenusių Batavijoje (dabartinė Džakarta). Kinai sukilo prieš olandus, turėjusius juos laivais pervežti į Ceiloną (dabartinė Šri Lanka). Olandai sukilimą negailestingai numalšino, išžudydami kinus ir išgrobstydami jų turtą.

Su kieta VOC ranka susidūrė ir Makasaro gyventojai, nenorėję paklusti olandų reikalavimams prekiauti išimtinai su jais. Olandai pasiuntė armiją sudrausminti makasariečius; buvo sudeginta daugybė kaimelių ir tūkstančiai gyventojų prarado gyvybes. Išgyvenusiems makasariečiams buvo įvesti griežti keliavimo ir prekybos ribojimai, jie buvo priversti mokėti karo nuostolių kompensacijas.

Nors anglai ir šlykštėjosi olandų metodais, jie taip pat prisidėjo prie nesuskaičiuojamų tūkstančių gyventojų kančių ir mirčių. Įsitvirtinę Benkuleno kolonijoje, atokiau nuo galingųjų olandų, jie nusprendė priversti vietos gyventojus auginti pipirus. Vedusiems vyrams buvo liepta kiekvienais metais pasodinti ir užauginti 2 tūkstančius pipirų vijoklių, o dar nevedę privalėjo užauginti tūkstantį (vėliau šie skaičiai buvo sumažinti perpus). Nesugebėję užauginti kvotos gyventojai buvo baudžiami piniginėmis baudomis arba nuteisiami kalėti. 

Tai buvo iš esmės vergovinė santvarka, tik be įsipareigojimų – vergvaldžiai privalėdavo išlaikyti savo vergus: suteikti stogą virš galvos, pamaitinti ir aprengti juos. Vargšai kolonijos gyventojai buvo palikti verstis savo galiomis. Jauni nevedę vyrai rinkdavosi iškeliauti į kitus kraštus, o ne vesti ir būti priversti užauginti dvigubas kvotas pipirų. Krašte pasiliko neproporcingai daug moterų, neturinčių už ko ištekėti ir pagimdyti naują kartą. 

Pagrindinis vietos gyventojų maisto šaltinis buvo ryžiai. Įvedus milžiniškas pipirų auginimo kvotas, gyventojai buvo priversti apleisti ryžių auginimą. Tūkstančiai gyventojų buvo pasmerkti badui, dažnai desperatiškai bandydami numalšinti alkį tik viena kita miške iškasta šaknimi ar medžių lapais. Tuo metu anglų valdininkai sočiai pietaudavo savo rezidencijose, apsupti tarnų ir vergų, besiskųsdami „tingiais, kvailais ir užsispyrusiais“ vietiniais gyventojais.

Metams bėgant tarp anglų ir olandų įvyko ne vienas ginkluotas konfliktas. Pelną uždirbti sekėsi vis sunkiau, todėl abi šalys galiausiai susitarė pasidalinti įtakos sferomis. Olandai atsisakė pretenzijų į teritorijas Indijoje, o anglai „atidavė“ olandams Sumatros salą. Vietiniai su skausmu skundėsi, kodėl jų žemė ir žmonės turi būti padalinti kaip galvijų banda, bet turėjo pripažinti savo bejėgiškumą. 

Prastai valdomi finansai, korupcija, nesugebėjimas persiorientuoti į naujas rinkas bei išlaidos karams nualino Olandų Rytų Indijos bendrovę ir ji buvo likviduota paskutinę XVIII amžiaus dieną. Anglų Rytų Indijos bendrovė šlubuodama dar veikė kelis dešimtmečius, kol galiausiai XIX amžiuje buvo nacionalizuota.

Sumatros sala, kelis šimtus metų buvusi didžiausia pipirų eksportuotoja pasaulyje, po truputį sumenko. Po Antrojo pasaulinio karo pipirų plantacijos buvo apleistos; nors saloje pipirai vis dar auginami, pipirų augintojų lyderio pozicijas perėmė kitos šalys – Vietnamas ir Brazilija. 

Sumatra galiausiai atsikratė svetimšalių kolonizatorių po Antrojo pasaulinio karo, kai daugybė skirtingų etninių grupių, gyvenančių Indonezijos archipelage, susivienijo ir paskelbė Indoneziją nepriklausoma valstybe. 

Skaudžią krauju pažymėtą kolonijinę praeitį primena pakrantėse išsibarstę kolonizatorių fortai, dabar virtę turistų atrakcijomis.