Panašiai pasijus ir nuolatiniai smuklės „Žarija“ klientai, kai perskaitys šią mano apžvalgą. Daugelis jų metų metais važiavo į šią užeigą, nieko neįtardami valgė jiems tiekiamą maistą ir dar sugebėdavo apie tai pasigirti artimiesiems. Nežinau, kiek laiko jau negaluoja smuklė „Žarija“, esanti šalia Radviliškio, bet aš apsilankymo metu jiems nustačiau 4–ąją vėžio stadiją.
Bet apie viską nuo pradžių.
Išties didingas kompleksas, prižiūrėta aplinka. Mėgstantiems darytis asmenukes ten tikrai turėtų patikti. O užėjus į vidų žadą atima kalvio darbais nusėta salė. Kam bent kartą teko pirkti kalvių darbų, sutiks su manim – suskaičiuoti, kiek investuota į šios užeigos restoraną, būtų labai sunku. Ir jei ten darbavosi vienas kalvis, tai puošdamas salę savo dirbiniais jis turėjo praleisti ne vienerius metus.
Bet, kaip minėjau, aplinka svarbi, tiktai jos su savimi neišsineši. Tad gana pagyrų investicijoms į aplinką ir interjerą – atsiverskime meniu.
Didele pasiūla garsėja daugelis užeigų ir smuklių, tad gausus pasirinkimas manęs taip nenustebino, kaip nustebino žemos patiekalų kainos.
Tad kelyje praleidę porą valandų ir kiek praalkę ilga meniu analize neužsiėmėm – greit užsisakėme.
Pamatęs šaltibarščius ir silkę aš dar kartą nužvelgiau prabangią salę, nes negalėjau patikėti, kad interjeras gali taip skirtis nuo virtuvėje gaminamo maisto. Jei tuos šaltibarščius man būtų įpylę iš kibiro per kokią vasaros šventę prie prekybininkų palapinės, tai ir į silkę su karštom bulvėm būčiau užmerkęs akis.
Meilės stoka gaminamam maistui atsispindėjo ne tik šaltibarščių patiekime, bet ir skonyje. Toks jausmas, kad gerai pažįstamą sriubą kažkas norėjo taip praskiesti vandeniu, kad kuo labiau dingtų jos skonis.
Silkė su karštomis bulvėmis atrodė taip, tarsi ligoninėje buvo vyr. gydytojo jubiliejus, ir tas virtuvei liepė ligoniams šalia bulvių patiekti silkės.
Vis dar tikėdamiesi, kad pagrindiniai patiekalai bus valgomi, šaltibarščius ir silkę pastūmėme link stalo krašto, su viltimi, kad pro šalį eidamos padavėjos pasiteiraus, kas ne taip, ir, nunešusios lėkštes, paskubins virtuvę greičiau ruošti mūsų užsakytus karštuosius.
Nors pro mūsų stalelį padavėjos kursavo pirmyn atgal, kaip vilkikai per Lenkijos sieną, nė vienai neužkliuvo tos lėkštės. Jas pastebėjo tik tada, kai atnešė pagrindinius patiekalus.
Pagrindiniai patiekalai galėjo pasigirti tik skambiais pavadinimais.
Vienas iš jų pavadintas „Perkūno“ kepsniu. Gaila, kad Perkūnas nemato, kaip niekinamas jo vardas, nes kitu atveju keli žaibai smigtų į smuklės virtuvę.
Nesikabinėsiu prie patiekalo patiekimo, jis mus perkeltų į tuos laikus kai daugelis iš skaitančių šią apžvalgą dar net gimęs nebuvo. Palikime šią patiekimo atgyveną lėkštėje, o pakalbėkime apie skonį.
Jei mintis buvo tiek pridėti aitriosios paprikos miltelių, kad po pirmojo kąsnio apsipiltum ašaromis ir deganti gerklė nebeįsileistų nei kąsnio šio „šedevro“, tai virėjoms idėją įgyvendinti pavyko. O padažą greičiausiai turėjo atstoti aliejus, kuriame plaukė keptos daržovės, o po jomis slėpėsi ugningasis Perkūnas.
Tie, kurie suvalgę tokį kepsnį giriasi, jog vėliau visą dieną buvo sotūs – apsigauna. Tai ne sotumo jausmas, o skrandis nuo perdėto aliejaus kiekio tiesiog sustojo, ir likusią dienos dalį jis mąsto, kaip visą tą nesąmonę, kurią sukišote į save, greičiau suvirškinti.
Antras kepsnys buvo „Medeinės“. Tikiuosi, kad šis pavadinimas neturi nieko bendro su miško deive Medeina, nes po Perkūno pažeminimo dar vienos deivės išniekinimo Lietuvos Dievai nepakęs.
Bet jei pavadinimą kildinsim nuo žodžio „medis“, tai kepsnys puikiai atitiko pavadinimą. Perkeptą ir išsausėjusį mėsos kelmą greičiausiai turėjo amortizuoti glitus miltinis padažas su grybų esencijos poskoniu, bet jam tai pavyktų padaryti tik tokiu atveju, jei tame padaže šį kepsnį troškintumėt apie valandą. Nes naivu tikėtis, kad perkepta mėsa vos užpilta padažu taps minkštesnė.
Meniu prie „Medeinės“ kepsnio buvo apskritimas, kuriame puikavosi žodis – TOPas. Jei teisingai supratau, jis populiarus tarp smuklės klientų... Bijau net pagalvoti, kuo alsuoja ir kuo džiugina klientus ne TOPai, jei TOPas toks suvargęs.
Jei šie kepsniai būtų patiekti kur per gedulingus pietus 50 žmonių, aš nieko nesakyčiau, bet dabar...
Nieko gero negaliu pasakyti ir apie sūrio tortą, kurį galbūt kepna net ne vietoje, o atveža iš kokios kepyklos. Nesuklysiu teigdamas, kad jis buvo jau kiek pastovėjęs, nes stebėdamas, kokius patiekalus užsako klientai smuklėje, supratau, kad desertai čia užsakinėjami retai.
Reziumuoju.
Pagrindinių patiekalų lėkštės taip pat nesulaukė jokio padavėjų dėmesio. Toks jausmas, kad salėje tą dieną dirbo ne žmonės o robotai, kuriems nėra įdiegta bendravimo programa. Paėmė lėkštes atnešusi sąskaitą – ir jokių klausimų, kas negerai, ar kas netiko. Tad sumokėję 34,40 euro ir išėję alkani, supratome, kad šioje užeigoje pietauti yra labai brangu. Pirma – išeini alkanas, antra – nesupranti už ką sumokėjai pinigus.
Ir nerašykite komentaruose: ar sakėte ką padavėjai? Nereikia. Padavėja, kuri, nurinkdama pilnas lėkštes, nesugeba prasižioti, vargu, ar supras, ką jūs jai norite pasakyti.
Geriausiai tokiais atvejais veikia viešumas. Vertindamas smuklę „Žarija“ 2/5 (2 balai už gražią aplinką ir kalvio darbais nusėtą salę) tikiuosi, kad apsaugosiu bent kelis pravažiuojančius nuo panašių potyrių.
O nuolatiniams klientams, kurie ten valgo, pasiūlysiu su savim vežiotis gazuotų gėrimų ar virškinimą gerinančių vaistų. Jie po pietų šioje įstaigoje ne rekomenduojami, o privalomi.
Smuklė pateikė atsaką
Smuklės „Žarija“ atstovai taip įvertino šią tinklaraštininko apžvalgą: „Viešai internete paskelbtas straipsnis mums tikrai nėra malonus. Net nežinome šio tinklaraštininko kompetencijos šitaip svaidytis įvairiais epitetais, tačiau veltis į viešas diskusijas neketiname.
Kadangi vasarą klientų netrūksta, maistas pas mus nuolat šviežias, tad „užsistovėjimo“ negali būti. Net neketiname teisintis – visada yra kur tobulėti, bet visiems neįstengsime įtikti.
Drabstytis purvais gali kiekvienas, o išlaikyti verslą, darbo vietas jau virš dvidešimt metų ne kiekvienam verslininkui pavyksta.“
