Muskato riešutai ir muskato žiedai yra du prieskoniai, augantys ant to paties 'Myristica fragrans' medžio. 'Myristica fragrans' arba kvapusis muskatmedis, kilo iš nedidukių Banda salų (dabartinė Indonezija) ir šios salos ilgą laiką vienintelė vieta pasaulyje, kur muskato medžiai augo. Tie, kurie žinojo, kaip šias salas surasti, šią paslaptį stropiai slėpė, dažnai apipindami vietą legendomis.
Nors muskato riešutai Europoje buvo ilgą laiką žinomi ir naudojami, europiečiai salas atrado tik šešioliktame amžiuje, kai jose 1512 metais išsilaipino portugalų ekspedicija, vadovaujama António de Abreu.
Vietiniai salų gyventojai neleido portugalams įsitvirtinti. Portugalų pėdomis į salas netrukus atsekė olandai, kurie tvirtai paėmė salų kontrolę į savas rankas. Iš pradžių sandoriai vyko taikiai, bet taiki olandų prekyba su Banda salų gyventojais ilgai nesitęsė.
Europoje šešioliktame amžiuje paklausa muskato riešutams tiesiog sprogo: žmonės tikėjo, kad muskato riešutai padeda apsisaugoti nuo tuo metu Europoje siautusio maro. Pasakojama, kad muskato riešutai buvo brangesni net už auksą. Tie, kas kontroliavo muskato riešutų prekybą, uždirbo neįtikėtinus pelnus.
Ekspedicijoms į tolimas prieskonių salas reikėjo astronominių investicijų. Net ir surinkus reikiamas sumas, pelnus sumažindavo konkurencija. Olandai, supratę, kad tarpusavyje konkuruoti neapsimoka, suvienijo jėgas ir įkūrė Olandų Rytų Indijos bendrovę (Vereenigde Oostindische Compagnie – VOC). Tai buvo pirmoji bendrovė, suteikusi galimybę viešai įsigyti akcijų; jos pagrindu veikia šiuolaikinės korporacijos.
Nors olandai ir dominavo prieskonių salyne, kuriam priklausė ir Banda salos, visiškos kontrolės jie vis dar neturėjo.
Dviejose mažytėse salose – Ai bei Pulau Run – lankėsi anglai. Įvyko keletas kruvinų mūšių ir galiausiai konflikte triumfavo olandai. Nugalėtojai išžudė, ištrėmė arba pavertė vergais visus Pulau Run salos gyventojus, o muskatmedžius išdegino, kad, jei ateityje į salas grįžtų anglai, jie negalėtų gauti jokios naudos.
Išstumti iš Banda salų, anglai olandams atsilygino užpuldami nedidelę jų koloniją Šiaurės Amerikoje, pavadintą Naujuoju Amsterdamu.
Po derybų anglai atsisakė pretenzijų į Pulau Run salą, o olandai perleido anglams Naująjį Amsterdamą. Anglai šią gyvenvietę pavadino Niujorku.
Tuo metu olandai negailestingai įvedinėjo savo tvarką ir kitose Banda salose. Olandus erzino, kad salų gyventojai, nors ir turėjo sudarę kontraktus parduoti prieskonius išskirtinai VOC, susitarimo ne visada laikėsi ir parduodavo tiek anglams, kurie siūlė geresnes kainas, tiek kitiems Indonezijos prekeiviams, kurie prieskonius perparduodavo portugalams.
Vadovaujami generalinio gubernatoriaus Jan Pieterszoon Coen, olandai, padedami japonų samdinių, dalį salų gyventojų nukankino ir išžudė. Dauguma likusiųjų gyventojų buvo paversti vergais ir ištremti dirbti į kitas salas. Manoma, kad iš 13–15 tūkstančių salos gyventojų teliko tik apie tūkstantis. Dalis medžių, ant kurių augo prieskoniai, buvo išrauti ir sudeginti.
Olandai išlaikė muskato riešutų (ir gvazdikėlių) monopoliją iki aštuonioliktojo amžiaus pabaigos, kai prancūzų gubernatoriui Mauricijuje Pierre Poivre pavyko paslapčia išgabenti muskatmedžių (ir gvazdikmedžių) ūglius į Mauricijų. Iš ten muskatmedis paplito po pasaulį ir sėkmingai prigijo tose vietose, kur buvo tinkamos augimo sąlygos.
Šiandien muskato riešutai auginami Indonezijoje, Grenadoje, Indijoje, Šri Lankoje, Pietų Afrikoje ir keliose kitose šalyse.
Muskato riešutai Europoje
Muskato riešutai buvo naudojami antikinėje Graikijoje kelis šimtus metų prieš mūsų erą. Turgaus prekiautojai pardavinėjo iš Rytų atkeliavusius muskato riešutus kartu su kitomis gėrybėmis: pipirais, gvazdikėliais, cinamonu, imbieru bei ryžiais.
Muskato riešutai buvo gerai žinomi ir senovės Romoje, nors romėnai jų ir nenaudojo maistui. Kaip ir gvazdikėliai, muskatai buvo naudojami smilkalų ir kvepalų gamyboje.
Vėliau muskato riešutai, kaip ir kiti prieskoniai, buvo asocijuojami su rojaus aromatais. Žmonės, nežinodami tikros prieskonių kilmės, apipindavo juos legendomis ir pasakodavo, kad rojus kvepia cinamonu, gvazdikėliais ir muskato riešutais.
Iki dvyliktojo amžiaus muskato riešutai paplito visoje Europoje. 1191 metais, kelias dienas prieš karūnuojant Henriką VI, gatvėse kartu su kitais prieskoniais buvo smilkomi ir muskato riešutai.
Garsioji vokiečių vienuolė Hildegarda Bingenietė turėjo daug talentų: ji buvo rašytoja, kompozitorė, filosofė, aiškiaregė ir vokiečių gamtos mokslų pradininkė. Viename iš savo raštų ji gyrė muskato gydomąsias savybes; anot jos, tie, kurie gavo muskato riešutą Naujųjų metų dieną, niekada nukritus nesusilaužytų kaulų. Tuos žmones muskato riešutai taip pat apsaugotų nuo insulto, hemorojaus, šunvočių ir skarlatinos.
Tuo metu muskato riešutai pradėti naudoti ir maiste. Tai įvyko kryžiaus žygių dėka, kai kryžiuočiai tolimuose kraštuose perėmė arabų virtuvės patiekalus bei ingredientus ir parsivežė šiuos naujus įpročius namo. Europoje populiarėjant muskatui, tapo madinga nešiotis šiuos riešutus pasikabinus maišelyje ant kaklo.
Kaip jau minėjau, šešioliktame amžiuje paklausa muskato riešutams iškilo į neregėtas aukštumas, kai tų laikų gydytojai pradėjo rekomenduoti juos kaip vaistą nuo maro. Autorius Giles Milton knygoje „Nathanial’s Nutmeg“ („Natanielio muskato riešutas“) rašė: „Banda salose dešimt svarų muskato riešuto kainuoja mažiau nei vieną anglų centą. Londone tas pats prieskonis buvo parduodamas už daugiau nei 2,10 svaro — su stulbinančiu 60 tūkstančių procentų antkainiu. Pakako nedidelio maišo, kad žmogus būtų apsirūpinęs visam gyvenimui, galėtų įsigyti namą Holborne (rajonas Londone – aut. past.) ir tarną, kuris juo rūpintųsi.“
Muskatmedžių derlius
Muskatmedis užauga iki 20 metrų aukščio. Vaisius medis pradeda vesti praėjus maždaug 8 metams nuo sodinimo ir veda juos net 60 metų ar ilgiau. Muskato riešutų derlius renkamas du kartus metuose: sausio–kovo mėnesiais ir vėliau birželio–rugpjūčio mėnesiais. Vienas medis gali užauginti 10 tūkstančių daugiau riešutų.
Ant subrendusio medžio pasirodo pirmieji į persikus panašūs vaisiai. Sunokę vaisiai pradeda skilti, duodami ženklą ūkininkams, kad derlių galima pradėti rinkti. Vaisiaus viduje yra tamsi blizganti sėkla, apsupta sodriai raudonos spalvos apyžiedžio.
Muskatmedžio vaisiai gali būti renkami arba nukritę ant žemės, arba juos nuskabant nuo šakų. Darbininkai, naudodami ilgas medines lazdas, kurių gale yra kablys ir krepšelis, nuskina vaisius. Vaisiaus viduje esanti sėkla būna įvairių tamsių atspalvių, bet aukščiausios kokybės muskato riešutai yra juodi.
