Nežinau, ar praėjusiais metais „Floros simfonija“ jau buvo įsikūrusi Birutės alėjoje, bet mes ją pastebėjome tik šiemet. Pieva, nusėta pavėsinėmis su virš galvų kabančiomis lempučių griliandomis mūsų dėmesį patraukė tik dabar.
Į restorano vidų nėjome, tad nuotraukų iš ten nebus. Nors oras tądien buvo darganotas, kiekvienam staleliui skirta atskira pavėsinė tikrai mus apsaugos nuo lietaus, tad galimybė pasimėgauti gaiviu oru daro savo.
Meniu. Patiekalų pasirinkimas išties didelis, nenuostabu, kad jame rasite ir šaltibarščius. Tiesa, jais lietuviški patiekalai čia ir baigiasi.
Man asmeniškai pakako ir salotų, sriubų bei pagrindinių patiekalų pasiūlos. Versdamas paskutinius meniu lapus išvydęs dar ir gausią sušių pasiūlą kiek nustebau, bet neįtraukti jų į užsakymą negalėjau.
Kadangi Katinienė nusprendė šią vasarą stipriai nebepersivalgyti, tai džiaugiausi, kad mūsų kompaniją tądien papildė senas mano draugas. Dėl jo užsakymas gavosi kiek gausesnis, nes Katinienė užsispyrė ir užsisakė tik pagrindinį patiekalą – paltuso kepsnį.
Kad ir kokie skanūs buvo sušiai su lašiša, apkepti tempūroje, įkalbėti Katinienę paskanauti bent vieno jų man nepavyko. Va ką daro noras turėti gražesnes linijas einant į paplūdimį palepinti kūno saulės spinduliais.
Nepavyko damos įkalbėti ir paragauti sriubos, tad jas valgėme vyrai ir bandėme nuspręsti, kuri iš dviejų skanesnė. Aš valgiau žuvienę, o draugas – užkietėjęs medžiotojas – airišką elnienos sriubą.
Jau maniau, kad žuviene Lietuvoje manęs jau niekas nebenustebins, bet šio restorano sprendimas patiekti ją trintą, papuoštą keliomis gruzdintomis karališkomis krevetėmis, padarė man įspūdį.
Kad ir kaip draugas gyrė elnienos sriubą, jei reikėtų skirti pirmą vietą, aš auksą sriubų kovoje be abejonės atiduočiau žuvienei. Žinoma, kad verta dėmesio ir gausi elniena sriuba.
Mane papirko ir tai, kad ji buvo gardinta perlinėmis kruopomis. Taip taip, gerai perskaitėte – gardinta. Asmeniškai man perlinės kruopos yra skaniausios, o jei pats jas ruošiu garnyrui, tai svečiai pirmiausia jas ir suvalgo.
Linksma buvo stebėti jaunų padavėjų kolektyvą, kurio daugelis, sprendžiant pagal jaunatvišką išvaizdą, vos baigę dvylika klasių ir atvykę per vasarą kiek užsidirbti. Bet meilė darbui ir padavėjo profesijos išmanymas mane stebino kaskart jiems priėjus ar einant pro mūsų stalelį.
Sezonas tik prasideda, visi darbuotojai laimingi, gausiai dalija dėmesį klientams. Po kiekvieno patiekalo nurenkant lėkštes sulaukdavome klausimo: ar buvo skanu? Ir nekalta šypsena veide tiems klausimams suteikia tik žavesio.
Dėmesys man asmeniškai patinka. Tad gerai įvertinę sriubas ir žvelgdami į fontaniuke žaidžiantį vandenį, kurį papildo smulkus lietutis, laukiame pagrindinių patiekalų.
Klientų mums lankantis buvo nedaug, bet pabandžiau įsivaizduoti čia visus stalelius užimtus. Nors jų pristatyta nemažai, atstumai tarp stalelių neatims jaukumo net tada, kai neliks nė vienos laisvos kėdės. Tad sprendimas palikti daugiau erdvės klientams sveikintinas.
Pagrindiniai patiekalai neprivertė mūsų ilgai laukti. Katinienė, puikiai atsilaikiusi mano provokacijoms ir neparagavusi nė vieno kito patiekalo, vos nufotografavus paltuso kepsnį, suleido į jį šakutę su peiliu.
Nesuspėjau aš nufotografuoti kitų patiekalų, kaip išgirdau Katinienės priekaištą. Jis buvo skirtas ne man, fotosesijai okupavusiam didžiąją stalo dalį, bet brokoliams.
Jos nuomone, jie buvo sūrūs. Žinodamas, kad brokoliai užkepti miso padažu, pirmiausia pagalvojau, kad čia jis kiek suaktyvino druskos poskonį. Bet paragavęs supratau, kad virtuvėje brokolius ruošęs žmogus šiomis dienomis pasinėręs į meilės romaną, ir didelę dalį meilės sudėjo į brokolius.
Bandydamas paguosti Katinienę, eilinį kartą pajuokavau: matyt, padavėjai nugirdo, kad laikaisi dietos. Tai specialiai persūdė brokolius, kad valgytum vieną žuvį ir nekenktum kūno linijom...
Žuvis buvo iškepta puikiai, tad pasakęs, jog visgi reiks ir deserto, kiek nuraminau Katinienę.
Jei iš mums patiektų 3 patiekalų reikėtų išrinti gražiausią ir geriausią kompoziciją lėkštėje, tai ilgai nesvarstęs auksą skirčiau antienos kepsniui, sidabrą – paltuso filė ir bronzą – brandintos jautienos antrekotui.
Iš pradžių pamaniau, kad puikiai iškeptai antienai vyšnių padažas bus kiek per saldus. Aš asmeniškai naudočiau spanguoles. Bet mintis apie spanguoles išgaravo paragavus padažo. Salstelėjimas buvo persimaišęs su rūgštele, tad noro kažką pakeisti antienos kepsnyje nebeliko.
Spręsdamas, ką skanauti – jautienos antrekotą ar filė – išsirinkau pirmąjį. Ne dėl to, kad labiau vertinu šią jautienos dalį, bet nugalėjo smalsumas. Patiekalo aprašyme pamatęs, jog prie jo bus patiektos vokiškos bulvių salotos, susilydžiau.
Vidutiniškai keptas jautienos kepsniukas buvo greit sutvarkytas ir su bulvių salotomis palydėtas į skrandį. Tikiuosi, „Floros simfonijos“ kolektyvas skaitys mano apžvalgą, tad noriu rekomenduoti priimant užsakymą informuoti klientus, kad vokiškos bulvių salotos patiekiamos šaltos.
Daugelis klientų apie tokias salotas galbūt sužinos tik pirmą kartą. Jie tikrai neprivalo žinoti viso pasaulio patiekalų gaminimo ir jų patiekimo tradicijų. Tad net neabejoju, kad daugeliui užsakius šį patiekalą, pirma, kas šaus į galvą – jog jų niekas nepašildė.
Baigdamas apie salotas paminėsiu tik tiek, kad jos patiekiamos tiek karštos, tiek šaltos. O norint dar sodresnio poskonio, jas gaminant galima naudoti dar ir rūkytą šoninę.
Nežinau, ar virtuvės šefas dar kada ruošė desertą, kuris tą dieną buvo pagamintas kaip dienos desertas. Bet aš asmeniškai jį įtraukčiau į pagrindinį meniu.
Nors neskanavome meniu esančios panakotos, bet jei man kas pasakytų, jog norint įtrauktį gaivų ir akiai mielą morenginį desertą į meniu, reikės išmesti panakotą, aš nedvejodamas sutikčiau tai padaryti. Kodėl? Atsakymas paprastas. Panakota, kaip ir „Tom yum“ sriuba, pasigirti gali kas antras restoranas. Ir tai jau tampa mada. Bet štai panašius į šį desertą sutiksi labai retai...
Reziumuoju. Kai randi naujus restoranus, panašius į šį, yra verta išsukti iš takelio arba kitaip tariant – iš centrinės Palangos Basanavičiaus gatvės.
Tikiuosi, kad padavėjų užsidegimas darbui niekur nedings į Lietuvą atėjus karščiams, o su karščiais pabirus ir tūkstančiams alkanų poilsiautojų. Tikiuosi, kad ir virtuvė užgriuvus didesniam lankytojų kiekiui nesušlubuos.
Vertinu 5/5 su mintimi, kad šią vasarą dar ne kartą čia sugrįšime. Ir gal net ne pietų, o tiesiog sutemus pasėdėti su taure vyno lauko terasoje, nes lempučių girliandos pasąmonėje sukelia gražius romantiškus vaizdinius...
