Šilinėje netoli istorinės Panemunės pilies įsikūrę Balseriai tikina, kad gardžiam patiekalui paruošti reikia turėti duonkepę. Tokią didelę malkomis kūrenamą krosnį rūsyje D.Balseris pasistatė padedamas patyrusių vietinių meistrų. Kad savaitgalį svečius galėtų pavaišinti ypatingu kugeliu, kavinę „Šilinės keltininkas“ įkūrę Balseriai kiekvieną penktadienį ir šeštadienį krosnį užkuria antrą valandą dienos, o devintą vakaro pašauna keturis puodus.
Per naktį iškepęs kugelis turi tvirtą plutą, kuri smarkiai išsipučia. Nuo Aukštaitijoje populiaraus bulvių plokštainio šis patiekalas skiriasi tuo, kad yra labai minkštas. Jis kepamas su karka, o valgomas su antaninių obuolių koše.
Šį patiekalą Jurbarke gimusi I.Balserienė prisimena nuo vaikystės – be jo nebūna giminės švenčių. Mėgsta kugelį ir jos vyras Darius, augęs Kiduliuose netoli Jurbarko.
Kurį laiką Balseriai gyveno Jurbarke, tada Vilniuje, o nuo 2017-ųjų persikėlė į Šilinę. Statyboms vadovavęs D.Balseris nesigaili pardavęs verslą, nes suprato – reikia daryti tai, kas miela širdžiai.
„Nebuvo nė vienos dienos, kad būtume su žmona susimąstę, ar gerai pasielgėme persikėlę čia. Mums čia gera, o gyvendami Vilniuje buvome perdegę – nuo darbo įtampos, gyvenimo ritmo, transporto spūsčių“, – tikino D.Balseris.
Tačiau reikėjo daug ką nuveikti, kol ant Šilinės kalvos atsirado poilsio oazė.
Įsigytame sklype išliko 1934 metais statyta mokykla ir jai priklausęs raudonų plytų ūkinis pastatas. Čia mokykla veikė iki 1967-ųjų, vėliau pastate gyveno net 12 šeimų. Kai dviaukštis taip nusidėvėjo, kad tapo avarinis, gyventojų nebeliko, o visa teritorija ilgainiui pavirto šabakštynu – tiek buvo apaugusi krūmais ir menkaverčiais medžiais.
Kad atsivertų nuostabus vaizdas į Nemuną, buvo nugriauti sandėliukai, lauko tualetai, sutvarkyta aplinka.
Gelbėjant sunykusią mokyklą buvo nugriautas stogas, taip pat medinis antras aukštas, užkonservuotos mūrinės sienos ir užlieta nauja perdanga. D.Balseris svajoja atkurti buvusią mokyklą, įrengti Lietuvos tarpukariui skirtas parodų sales.
Jau dabar jis turi surinkęs nemažai eksponatų, nes griaudamas stogą ir palėpę tarp spalių rado senų paveikslų, nuotraukų, paslėptų reichsmarkių, kvepalų buteliukų. Manoma, kad šie daiktai priklausė tarpukariu gyvenusiems mokytojams, kuriems buvo skirtas antras aukštas.
Kavinė iškilo buvusiame ūkiniame pastate šalia mokyklos. Jame nebuvo grindų, tik asla, buvo iškastas didelis rūsys, kuriame dabar įrengtos pagalbinės patalpos.
Kavinės interjeras taip pat daug kalba apie praeitį. Suradę smetoninių laikų sofutę Balseriai jos neišmetė, o pagal šį pavyzdį užsakė dar kelias. Ūkiniame pastate aptikę sulūžusias kėdes jas taisė ir restauravo. Dėl baro kavinėje verslininkai vyko į Viekšnius – norėjo, kad naujas baldas būtų projektuojamas pagal išlikusį prieškariu garsios Viekšnių vaistinės prekystalį.
Prie kavinės yra lauko terasa, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuną, kieme auga šimtamečiai ąžuolai, taip pat pastatyti paviljonai, kurių sienas puošia istorinės nuotraukos. Netgi saulės skėčiai terasai buvo pagaminti pagal vieną seną nuotrauką.
Dėmesys praeičiai nėra atsitiktinis. I.Balserienė anksčiau dirbo Jurbarko savivaldybėje ir buvo atsakinga už turizmo plėtrą. Prie Raudonės pilies ji su kolegomis rengdavo teatralizuotą šventę „Panemunių žiedai“, pasiskolindavo iš kino studijos įvairiausio rekvizito, kostiumų, kurie padėdavo atsukti laiko juostą kelis šimtus metų atgal, kai šioje pilyje virė gyvenimas. Kasmet į tokią pilies šventę susirinkdavo apie 10 tūkstančių lankytojų.
2004 metais laimėjusi konkursą I.Balserienė tapo Vilniaus turizmo ir informacijos centro direktore, todėl šeima persikėlė į sostinę.
Po sostinėje praleistų 15 metų Balseriai persikėlė į Šilinę ir nesigaili. Anksčiau statybų verslą turėjęs D.Balseris tikino, kad gyvendamas Vilniuje neturėdavo ramybės net savaitgalį, negalėdavo išjungti mobiliojo telefono, nes kam nors vis prireikdavo jo pagalbos. Jo žmona Iveta taip pat vis dažniau susimąstydavo, kad norėtų gyventi ramiau.
Apsistoję Šilinėje Balseriai nusprendė atgaivinti šio miestelio istoriją. Tarpukariu jame gyveno apie 800 žmonių, veikė medicinos punktas, kartą per savaitę atvykdavo notaras, o dabar nuolatinių gyventojų yra vos 19.
Anksčiau tai buvo svarbi prekybos vieta, veikė ne viena žydų krautuvė, buvo kepami beigeliai ir kiti skanėstai, prekiaujama riebiomis silkėmis.
Kadangi Šilinėje nebuvo katalikų bažnyčios, žmonėms reikėjo persikelti į kitą Nemuno pusę – Gelgaudiškį. Valtis turėję vyrai užsidirbdavo pragyvenimui – tapdavo keltininkais. Šią istorinę detalę sutuoktiniai prisiminė, kai ėmė galvoti apie būsimos kavinės pavadinimą. Mintis atgaivinti Šilinės praeitį juos paskatino susimąstyti, koks turėtų būti naujos kavinės valgiaraštis.
Per Kalėdas ir Velykas Jurbarko krašto gyventojai valgydavo kugelį, tačiau iškūrenti duonkepę – sunkus darbas. Dėl to būdavo iš anksto tariamasi, kelios šeimininkės susinešdavo puodus su tarkiais ir kepdavo toje pačioje duonkepėje.
I.Balserienė apgailestavo, kad daug kas remontuodami senus namus duonkepes išgriauna, o anksčiau jos buvo labai svarbios.
Domėdamasi senoviniais receptais ji ieškojo aprašymų įvairiuose šaltiniuose, teiraudavosi ir savo mamos, kuri tapo reikliausia „Šilinės keltininko“ patiekalų vertintoja.
Jurbarko krašto šeimininkės duonkepėje ruošdavo ir mėsos patiekalus, pavyzdžiui, troškindavo puode šonkaulius su morkomis ir bulvėmis. Patobulinus receptą šis patiekalas taip pat atsidūrė kavinės valgiaraštyje. Iš pradžių šonkauliai marinuojami obuolių sidre, kurį Balseriai pasigamina iš savo ūkyje užaugintų obuolių.
Daug kas mėgsta mielinius blynus, kurių receptą žino kelios jurbarkiškių kartos. Užmaišius mielinę tešlą ir palaukus, kol ji iškils, įmušami naminių vištų kiaušiniai, tada blynai kepami su kiaulės taukais. Taip blynus kepė I.Balserienės močiutė ir promočiutė.
Su namine grietine ir bananais suteptas tortas – šis receptas taip pat keliauja iš kartos į kartą, perduotas Ivetos močiutės, keptas mamos, o dabar pavadintas „Keltininko“ vardu.
Kasmet kovo 5-ąją švęsdama savo mamos Elenos gimtadienį I.Balserienė kviečia svečius ragauti šio torto.
Per Juozapines, kurios minimos kovo 19-ąją, taip pat būna kulinarinių staigmenų – Juozo vardu buvo vadinami I.Balserienės senelis ir dėdė. Kadangi Juozapinės šliejasi prie lygiadienio, dažnai jos siejamos su pavasario pradžia. Ta proga kavinėje verdama žuvienė su lydeka, kopūstienė, kepami šonkauliai, jautienos kumpis, o desertui – žagarėliai, varškės spurgos.
Tėvo dienai, kuri Lietuvoje švenčiama pirmąjį birželio sekmadienį, Šilinėje taip pat ruošiami gardūs patiekalai: dideliuose katiluose ant laužo verda žuvienė ir mėsos troškinys.
I.Balserienė įsitikinusi, kad kiekviena šeima turėtų puoselėti kulinarines tradicijas, prisimindama ir pagerbdama savo protėvius.
Tokia gastronominė kelionė padėtų neužmiršti, iš kur esame kilę ir ką paveldėjome.
Minkštas ir purus kugelis
Reikės:
- 15 litrų bulvių tarkių
- dviejų karkų – žalios ir rūkytos
- dviejų vidutinio dydžio svogūnų
- 5 proc. riebumo kefyro (galima ir pieno) – 0,5 l
- druskos ir pipirų – pagal skonį
- antaninių obuolių košės arba grietinės
Nuskuskite bulves, jas sutarkuokite su svogūnais, įpilkite į tarkius kefyro (arba verdančio pieno, tada tarkiai bus baltesni), įberkite druskos, pipirų, gerai išmaišykite.
Dėkite į puodo dugną žalią sukapotą, kelias valandas verdančiame vandenyje išmirkytą, druska ir pipirais gardintą karką, tada - supjaustytą rūkytą karką su kaulais, supilkite tarkius, uždenkite puodą dangčiu.
Jei neturite duonkepės, galite kepti kugelį orkaitėje, bet ne puode, o ant skardos.
Kepkite orkaitėje, kaip esate įpratę, reguliuokite temperatūrą. Jei turite duonkepę, vakare gerai ją iškūrenkite malkomis, o tada pašaukite puodą su tarkiais, kurie keps per visą naktį.
