Iš visų jų vakarinėje Lietuvoje išskirčiau dvi: HBH, kuris įsikūręs netoli Palangos, ir „Vienkiemį“ šalia Kretingos.
Apie HBH rašiau jau kelis kartus, ir mano atsiliepimai buvo skirtingi – buvo tiek pagyrų, tiek nusivylimų. Bet štai „Vienkiemis“ sulaukė tik vieno Katinų vizito prieš ketverius metus, ir tada aš jį įvertinau 5/5.
Paskatinti smalsumo sužinoti, ar kas pasikeitė, vykstame į „Vienkiemį“ antrą kartą.
Dar važiuodami su Katiniene nusprendėme, kad pirma palepinsime alkanus skrandžius, o tada apeisime „Vienkiemio“ pievas, prismaigstytas mažyčių namelių vaikų pramogoms.
Tad sėdime didingoje menėje, nusagstytoje kalvio darbais, stebime lakstančius ir besiblaškančius padavėjus ir tuo pačiu pradedame pažintį su meniu.
Pasirinkimas didelis, ir tai mane visada labiau baugina, negu džiugina. Kur daug patiekalų – kenčia kokybė, o ir garnyras prie jų visų būna panašus. Tad nenustebkit prie žuvies ir mėsos gavę panašius garnyrus.
Pirma pažintis su padavėju priminė seną mano straipsnį, kuriame panašų padavėjų porūšį pavadinau „ežiuku rūke“. Tai toks personažas, kuris dirbdamas nesusigaudo nei ką daro, nei kur yra.
Nors prie stalo sėdėjome dviese, patiekdamas man žirnius prie jų padėjo 3 šaukštelius. Manau, jei žirniais būčiau norėjęs dalintis su Katiniene, mums būtų užtekę ir dviejų. O trečias kam? Gal smalsiam kaimynui prie gretimo stalo?
Žinokit, žirniai atrodė įspūdingai tik dėl to, kad ant jų buvo užberta mėsingų spirgučių. Pakabinus pačių žirnių pasirodė, jog jie sušokę gabalais. Suprantu, kad niekas neverda jų kiekvienam klientui atskirai vos jam užsakius, bet ir prisivirti savaitei į priekį nereikėtų. Arba jau jei prisiverdat, tai bent indelyje pasklaidykite prieš užberdami spirgais ir dėdami šildyti.
Tokį vaizdelį pamačiusi Katinienė net skanauti atsisakė, o ir kaimynas prie gretimo stalelio daugiau į mūsų stalą neatsisuko.
Toliau – dar linksmiau. Mačiau, kaip mūsų padavėjas, padavęs patiekalus porelei prie gretimo stalelio, pasakė, jog tuoj ir įrankius atneš... Ta frazė mane prajuokino, o žinant, kaip ilgai jie laukė karštų patiekalų, tas laukimas žvelgiant į vėstančius patiekalus žmonėms malonumo greičiausiai nesuteikė.
Pasijuokiau mintyse iš kaimynų, ir bumerango dėsnis kirto mūsų staliukui. Atnešęs šaltibarščius ir silkę, padavėjas, pasakęs „įrankių, manau, reikės“, pasišalino. Pagalvojau, jog sumanus vaikis gerai mąsto. Tad sėdim ir laukiam.
Nors, kaip minėjau, kaimynui mūsų stalas jau buvo nebeįdomus, padavėjas turbūt manė, kad mano dosnumas niekur nedingo, ir į įrankių krepšelį sumetė 3 šaukštus.
Nereikėjo tiek šaukštų, nes pamačius tai, ką mums atnešė, net šokas apėmė. Tokių liūdnų šaltibarščių nemačiau net valgykloje, o šalia aliejuje plaukusios bulvytės priminė pamiškėje paliktas zuikučio spiras.
Šaltibarščiai buvo lyg praskalbti – beskoniai, vandeningi ir skysti. Turbūt kibirui šaltibarščių čia naudoja 1 litrą kefyro, 1 virtą burokėlį, 1 agurką, o smulkintus krapus deda tik į kas antrą kibirą. Na, ir visą turinį iki viršaus užpila vandeniu. O tada skanaus.
Aš gi ne kupranugaris, savaitę keliavęs dykuma be vandens, kad mane girdytų ta buiza. Aš mieliau būčiau gavęs perpus mažiau sriubos, bet skanios. O ir dėl bulvių – jau geriau virtos puselės nei šitos, plaukusios aliejuje.
Silkė, nors Katinienė ją ir gyrė, mano nuomone, buvo acto „subombarduota“ skonį praradusi žuvis. Kodėl prie silkės nebuvo grietinės – čia dar vienas klausimas virtuvei. Mes, lietuviai, tiekdami silkę, tradiciškai duodame ir grietinės.
Pagrindiniai patiekalai privertė net atsiversti seną apžvalgą ir pasitikslinti, ar išties aš šią vietą įvertinau aukštu balu?
Kad kiaulienos išpjova bus be bulvių košės, mane nustebintų kokiame miesto restorane, bet kai kaimo užeigoje nėra bulvių košės, pradedi galvoti: kokia tinginių armija sėdi virtuvėje ir kas jiems leidžia taip atsipalaiduoti? Kam tada rašyti meniu, kad šis kepsnys tiekiamas su bulvių koše?
Žadėto grybų padažo buvo vos arbatinis šaukštelis, papiltas ant lėkštės dugno ir vėliau pridengtas iškepta mėsa. Jei būtų daugiau padažo, mėsa gal ir būtų valgoma. Bet dabar ji buvo kiek perkepusi – išsausėjusi ir sprangi. Toks jausmas, kad vidury dienos buvo likęs tik arbatinis puodelis grybų padažo, ir tą taupumą teko „įjungti“ dėl tingėjimo pagaminti jo dar. Kitaip to bažnytinio pakrapijimo padažu lėkštėje aš paaiškinti negaliu.
Katinienei patiekta sprandinė garstyčių padaže šokiravo net mane. Esu visko matęs, bet kad kepsnį aptepę BBQ padažu, padėtų ant balto garstyčių padažo, dar neteko matyti. Čia kas per skonių suderinamumas? Kas ten pas jus sudarinėja receptūras?
O gal tas kepsnys iš kitos serijos? Gamino kokį patiekalą su BBQ padažu, o tik atiduodant pamatė, jog užsakytas buvo su garstyčių padažu? Tai negi varginsiesi ir gaminsi iš naujo? Drėbtelėjai tą nesąmonę ant garstyčių padažo, šalia įmetei aliejuje permirkusias bulvytes, salotų ryšelį triušiams – ir pirmyn.
Kitąkart pabandykit vietoje BBQ padažo aptepti kepsnį majonezu – garantuoju, gausis dar didesnė nesąmonė, bet bent jau majonezo spalva derės prie garstyčių padažo.
Desertui Katinienei užsakiau krembriulė su uogomis, o sau – cepelinų. Ir paskutiniai patiekalai kiek pakėlė vertinimą, kuris jau tabalavo ties 1/5.
Reziumuoju. O reziumuoti ir sudėlioti vertinimą padėjo pieva su linksmybėmis mažiesiems, kuri nė kiek nepasikeitė per tuos metus nuo paskutinio apsilankymo. Tiesa, bandydamas padaryti kelias nuotraukas, lipdamas vieno iš namelių viduje esančiais laipteliais vieną sulaužiau. Ne ne nepagalvokit, kad specialiai šokinėjau ant jo, kol sulūžo. Tiesiog nuo senumo ir lietingų Lietuvos orų medis jau buvo sutrūnijęs, o pakeisti greičiausiai po žiemos niekas ir neskubėjo. O kam? Važiavo žmonės – ir važiuos. O kol važiuoja, derės ir taip...
Restorano komentaras
Restoranas „Vienkiemis“ taip reagavo į šią apžvalgą: „Mes labai dėkojame, kad apsilankėte, kad savo profesionalią nuomonę išsakėte viešai. Tai mus skatina tobulėti. Kiekvienas žodis vertas dėmesio ir mūsų pastangų.“
