Kaunietės dizainerės kurtus drabužius yra pamėgusi ne viena moterų karta, o jos išpuoselėtas sodas prie namų su egzotiškais krūmais ir įvairiaspalvių gėlių jūra kaskart maloniai nustebina svečius. Nors tikina neturinti pašaukimo kulinarijai, Audronės kepami pyragai ir tortai jau apipinti legendomis.
Liekna, elegantiška A.Bunikienė nėra išranki maistui ir valgo viską. Vaikystėje gaminti nemėgo, bet iš savo šeimos narių mokėsi estetinio patiekalų pateikimo, stalo serviravimo gudrybių.
„Matydavau, kaip mano tėvelis subtiliai pjaustydavo dešrą, beveik kiaurai permatomomis riekutėmis. Jam būdavo labai svarbi estetika. Stebėdama jį paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau pati vis dažniau gaminti ir tiek patobulėjau, kad tėvelis sakydavo mamytei: „Aš valgysiu, jeigu Audronė pagamins. Taigi man buvo užleistos virtuvės pozicijos“, – prisiminė Audronė.
Bet dabar ji negalėtų pasakyti, kad be maisto gamybos būtų liūdna gyventi. Dizainerei sielos atgaiva – augalų auginimas ir fotografija.
„Jei būnu viena namuose ir ilsiuosi, galiu užsitepti sviesto ant duonos riekės, pabarstyti druska, česnaku, ir viskas. Aš jau būnu laiminga. Kaip yra sakęs romėnų filosofas Seneka: „Išminčius gali būti ir duonos rieke sotus.“ Bet jei laukiu draugų, galiu persiversti per galvą norėdama nudžiuginti juos skaniu maistu“, – patikino A.Bunikienė.
– Kur mokėtės visokių kulinarinių gudrybių?
– Pastaruoju metu mane vis dažniau pamoko dukros. Martyna skaniai gamina. Ji ir iš kirvio galėtų košę išvirti. Net jei šaldytuve vėjai švilpauja, Martyna vis tiek sugalvos, kaip paruošti kokį patiekalą, ir dar labai estetiškai viską sukomponuos lėkštėje. Iš Martynos išmokau gaminti čiabatos užkandėles. O duktė Ainė mano mėgstamų receptų mozaiką paįvairino azijietiška sriuba.
Namuose turiu daug kulinarijos knygų, bet nemėgstu jų studijuoti. Kur kas labiau patinka nuėjus pas draugus ir ką nors paragavus išsiaiškinti, kaip buvo pagaminta. Tada jau eksperimentuoju namuose. Kartais restorane, jei patiko patiekalas, diplomatiškai išsiklausinėju, kaip tai gaminama.
– Draugaujate su lietuviška virtuve?
– Nėra maisto, kuris man nepatiktų. Kartais taip pasiilgstu cepelinų, kad nors vilku stauk. Tik nelabai mėgstu juos gaminti. Balandėlius dažnai gaminu.
Dabar daug virtuvių yra susimaišiusios, nes gali ir kitose šalyse atrasti mūsų kraštui būdingų patiekalų. Tačiau jei kas nors paklaustų, koks maistas man skaniausias, vienareikšmiškai atsakyčiau, kad tas, kurį ne pati gaminu.
– Sovietmečiu kulinarijoje nebuvo tam tikrų produktų, prieskonių pasirinkimo. Ar atsivėrus sienoms galva neapsisuko nuo įvairiausių skonių, kvapų?
– Aš naudoju labai mažai prieskonių. Svarbiausi yra druska, pipirai ir česnakas. Be viso kito galiu apsieiti.
– Koks keisčiausias jūsų ragautas patiekalas?
– Niekada nebuvo taip, kad kuo nors stebėčiausi nuvykusi į užsienį. Bet šiemet Italijoje patekau į avantiūrą ir iki šiol negaliu patikėti, kad man taip nutiko.
Tada net pamaniau, kad trūksta gurmaniškos patirties.
Italijoje nuėjome į išgirtą žuvies restoraną. Kol gavome vietą, lauke stovėjome valandą. Padavėjos paklausėme, ką galėtų rekomenduoti ypatingo. Ji pasakė, kad šviežias krevetes, pavartodama anglišką žodį „fresh“. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, italė supainiojo žodžius „fresh“ (šviežias) ir „rough“ (žalias). Pamaniusi, kad gausime šviežių krevečių, nudžiugau ir kartu buvusią kompaniją įkalbėjau jų užsisakyti.
Kai atnešė patiekalus, mano veido išraišką reikėjo nufotografuoti ir ta nuotrauka būtų laimėjusi pirmąją vietą pasaulyje siaubo ir nuostabos kategorijoje.
Mums atnešė lėkštėse kalnus žalių krevečių ir žalių aštuonkojų. Kai visa tai pamačiau, netekau amo. Tai pasirinkę gerokai patuštinome kišenes. Paaiškėjo, kad keptos krevetės kainavo pigiau nei žalios.
Nepavyko man tada gurmaniškai pavalgyti. Prarijau vieną žalią krevetę ir paprašiau, kad man iškeptų tuno kepsnį. Jo laukiau dar valandą.
– Gal teko ragauti kokių nors egzotinių gyvių – skėrių, vabzdžių, gyvačių?
– Nei ragavau, nei ragausiu. Bet niekada nepamiršiu, kaip televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė realybės šou „Baimės faktorius“ turėjo suvalgyti dvi skardines kirmėlių pomidorų padaže.
Turėdama humoro jausmą ji kramtė tuos kirminus ir kalbėjo: „Niam, niam, niam, skanu.“ Ir nors sakau, kad man nėra maisto, kuris neskanus, liepdami suvalgyti tarakoną galėtų įremti šautuvą. Tokių nesąmonių nepripažįstu. Bet man skanu sraigės, varlių kojelės.
– Ką jūs dažniausiai valgote pusryčiams?
– Mėgstu kiaušinių patiekalus, jie niekada neatsibosta. Kartais verdu košes, jas pagardinu pakepintomis paprikomis, pievagrybiais. O šiaip visada būnu laiminga, kai turiu puodą sriubos. Ją dievinu. Mano sriubos yra tirštos, prisodrintos skonių. Sriubą galiu valgyti penkis kartus per dieną. Būna, kad nuėjusi į patį prašmatniausią restoraną užsisakau tik sriubos.
Pavyzdžiui, burokėlių sriubą mėgstu nenupasakojamai. Nepakenčiu jokių pusgaminių, tad burokėlius perku žalius. Namuose juos nulupu, sudedu į puodą ir verdu su kaimiškos vištos krūtinėle. Kiaulienos nevalgau, išskyrus lašinius, tad sultinį verdu su vištiena.
Kol burokėliai verda, burokine tarka sutarkuoju porą morkų. Jas pakepinu aliejuje kartu su smulkintu svogūnu, įdedu šaukštą pomidorų padažo ir šaukštelį miltų. Sultinyje dar verda saliero kotas, pipirų grūdeliai, nuluptas, bet nepjaustytas svogūnas, laurų lapai.
Kai burokėliai išverda, juos išgriebiu, sutarkuoju burokine tarka ir padedu į šalį. Iš puodo išimu vištos krūtinėlę, salierą ir įmetu dvi supjaustytas bulves. Supilu pakepintas daržoves. Viskas verda, kol bulvės pasidaro minkštos.
Galiausiai į puodą įspaudžiu pusantros dviejų citrinų sultis. Paverdu minutę ar dvi ir tik tada supilu burokėlius. Jei burokėlius sumesčiau į puodą pirmiau citrinų sulčių, sriuba nebūtų vyšnių spalvos. Tada viską išmaišau ir nukeliu nuo kaitlentės.
Pabaigoje įberiu daug pripjaustytų krapų ir kalendrų. Sriubą supilstau į lėkštes, įdedu grietinės. Būna labai skanu. Manau, kad tai citrinų sultys padaro stebuklą. Kartais išvirusią krūtinėlę supjaustau nedideliais gabaliukais ir įdedu į sriubą lėkštėse, o jei nenoriu sriubos su mėsa, vištieną sumalu ir panaudoju kaip įdarą miltiniams blynams.
– O kokios dažniausiai būna vakarienės?
– Įvairiausios. Labai mėgstu kepsnius iš brandintos jautienos. Mėsą perku turguje. Man labai patinka paelija, tik su ja tenka kiek ilgiau pavargti. Mielai valgau įvairių daržovių blynelius, troškinius, žuvies patiekalus, salotas.
– Savo artimuosius, draugus mėgstate palepinti pyragais, tortais. Ar pati este smaližė?
– Nesu didelė desertų gerbėja, man skaniausias tortas, kaip aš juokauju, yra silkė. Gaminu desertus, bet dėl jų nealpstu. Atsiranda noras pasmaližiauti kokį kartą per mėnesį, bet kai kurios mano draugės be deserto negali nė dienos.
Dažniausiai kepu obuolių pyragą, nes jis greitai pagaminamas. Kartais improvizuoju ir ant obuolių pyrago viršaus pridedu vyšnių ar aviečių. Pyraguose man turi būti kuo mažiau tešlos ir kuo daugiau vaisių, uogų.
– Ar vaikotės šiuolaikinių mitybos madų, gal renkatės produktus be glitimo, laktozės?
– Sudainuosiu posmelį iš dainos: „Manęs tai neliečia, man vienodai šviečia.“ Visada kartoju, kad gyvenimas yra vienas, reikia juo džiaugtis, valgyti ką nori ir kiek nori.
Prieš dešimt metų pabandžiau maitintis produktais, kurie esą man tinkami pagal kraujo grupę.
Su sąrašu produktų, kurių man galima ir kurių negalima, nuėjau į parduotuvę. Ten sugaišau dvi valandas viską tyrinėdama.
Buvo negalima valgyti česnako, o aš be jo gyventi negaliu. Česnaką valgau kaip obuolį. Jei įtrinu keptą duoną česnaku, man skonio per mažai, aš jo dar atsikandu. Po mėnesio nuo to „galima“ ir „negalima“ pradėjo suktis galva, pajutau silpnumą.
Mečiau visa tai ir pradėjau maitintis įprastai. Vėl pasidariau linksma, gyvybinga. Aš nesilaikau jokių dietų. Vienas dalykas, ką darau, – nuo studijų laikų mėsos ir žuvies nevalgau su bulvėmis ar duona. Viską valgau atskirai. Nevalgau sumuštinių. Atskirai renkuosi valgyti duoną su sviestu, kai noriu – pasipjaustau dešros.
