Man peršasi keli šio fenomeno paaiškinimai: arba virtuvė silpna, ir kiek daugiau klientų sulaukiama tik artėjant savaitgaliui, arba dėl darbuotojų stokos restoranai priversti kelias dienas nedirbti, kad galėtų išsiversti su viena pamaina.
Tad dėl to, kad pirmadienį pusė Klaipėdos restoranų nedirbo, tikslą paskanauti picų teko keisti į skanių mėsainių paieškas.
Peržiūrėjęs asmeninius užrašus, kur kaupiu iš skaitytojų gautas rekomendacijas, prisiminiau, kad daugelis man rekomendavo „IQ barą“. O ir mane sekėjų išrinktų „TOP10“ Lietuvos vietų, kuriose kepa skanius mėsainius, šis mėsainių restoranas irgi šmėžavo pirmajame penketuke.
Tad Klaipėdos senamiestis ir jame įsikūręs „IQ baras“.
Pirma, kas krito į akis – kad restoranas, kuris įsikūręs pastato rūsyje, nėra pritaikytas aukštaūgiams. Jis labiau tinka Katinų ūgio klientams, o tiems, kurie nėra matę Riebaus katino, pasakysiu: net su storiausiomis batų platformomis mano ūgis nesiekia 170 cm, ir, aišku, į plotį panašiai. Tad mums žingsniuojant per restoraną lankstytis prieš kiekvieną arką nereikėjo.
Staigmena buvo tai, kad meniu mums atnešė vienas garsiausių Klaipėdos barmenų–padavėjų.
Nerašysiu šio ilgamečio restoraninės sferos darbuotojo vardo ar pavardės, bet paminėsiu tik tiek: kaip Arvydas Sabonis yra žinomas krepšinio pasaulyje, taip šis žmogus pažįstamas kiekvienam, kas bent keletą metų dirbo šioje srityje, turi įprotį lankytis restoranuose arba pamena senus gerus laikus restorane „Kurpiai“.
Tai, kad šiame bare sutikau tokį profesionalą, man buvo ženklas, kad virtuvė taip pat turi ką parodyti. Senieji mohikanai bet kur dirbti neina – jie renkasi vietas, kurios klientui gali suteikti džiaugsmo ne tik geru aptarnavimu, bet ir profesionaliu virėjų darbu.
Meniu aiškiai bylojo, kad šiame bare pagrindiniu smuiku griežia mėsainiai. Tad pirminę mintį į užsakymą įtraukti vieną mėsainį ir šonkaulius teko iškeisti į porelę mėsainių, na ir, žinoma, pridėti dar kelis patiekalus.
Sriubų pasiūloje – tik viena sriuba, tad norėdami paįvairinti užsakymą užsakome vieną sriubą ir salotas. Aišku, galėjau užsakyti ir kelias lėkštes sriubos, bet prisiminęs dažną jūsų komentarą – kur jiems tiek telpa? – susilaikiau.
Ar tikėjausi ką nors naujo atrasti aitriųjų paprikų sriuboje? Bent pažvelgęs į ją ir dar nepanardinęs šaukšto tikrai kažko įdomaus rasti nesitikėjau.
Patiko, kad bandelė, patiekta kartu su sriuba, buvo perpjauta, pagardinta sviesto ir sūrio mišiniu ir dar pakepta. Visų pirma tai geras būdas suintensyvinti bandelės skonį, o antra – jei bandelės keptos ne ryte, tokia tokia intervencija jas atgaivina labiau nei tiesiog pašildymas.
Grįžkime prie sriubos. Aitriųjų paprikų sriubos restoranuose panašios lyg sesės. Skirtumai – minimalūs. Vieni jas gardina didesniu pupelių kiekiu, kiti naudoja daugiau sūrio, bet visumoje skonis visur vienodas – dominuoja aitriosios paprikos.
O šioje sriuboje labai jautėsi pomidorai – švelnus ir kas svarbiausia – ne per rūgštus jų skonis netgi užgožė aitriąsiąs paprikas. Bet galiu drąsiai teigti, kad lietuviškam skonio supratimui aitriųjų paprikų šioje sriuboje buvo per akis.
Daržovių salotos su šonine ir vištiena žvelgiant į lėkštę buvo tarsi nulietos Cezario salotos, bet tik iki to momento, kol jų nepaskanavau. Esminis skirtumas, skyręs jas nuo garsiųjų Cezario salotų, buvo tai, kad gaminant padažą nebuvo naudojami ančiuviai. Prisipažinsiu – tie maži žuveliokai nėra mano favoritai, o ir lietuvaičiai gamindami ar geriau pasakyti – bandydami atkurti kažką panašaus į Cezario salotas, persistengia su ančiuviais, ir tas jų poskonis tiesiog nokautuoja visus kitus salotų ingredientus, užgožia net parmezano sūrį.
Švelnios, gaivios salotos su sultinga neperkepta vištiena, kuri, jei neklystu, buvo gavusi ir lengvo dūmo, o dar ir šoninė, papildydama tą gaivą maloniu sūrumu, mane, prisipažinsiu, nustebino.
Laukdamas mėsainių, kuriuos išsirinkti padėjo padavėjas, tikėjausi, kad ši graži įžanga nesubliūkš.
Prie mėsainių visada užsisakau ir gruzdintų bulvyčių. Daugelyje maitinimo įstaigų bulvytės būna kaip priedas prie mėsainio ir tai automatiškai euru ar daugiau pabrangina patiekalą.
Kadangi mėsainiai, kaip žinia, būna ne vieno kąsnio dydžio, tai bulvyčių mes, Katinai, dažniausiai tik paskanaujame, kad nustatytume, ar jos neperkeptos, ar išlaikiusios traškumą ir svarbiausia – nepersūdytos.
Šioms bulvytėms pretenzijų neturėjome, vienintelis, ko tikėjausi, tai gal įdomesnio padažo, nes panašų į tą, kurį ragavome, mes, kai padažo reikia greitai, ruošiame namie: majonezas, pomidorų padažas ir prieskoniai.
Bet štai mėsainiai buvo tai, dėl ko čia verta ne tik dar kartą sugrįžti bet ir atsivežti svečius, mėgstančius bandeles su tarp jų slypinčiais pagardais.
Vištienos mėsainis galėjo pasigirti dideliu „šmotu“ sultingos vištienos, kuri slypėjo plonoje ir traškioje paniruotėje. Įdomus buvo ir padažas – su lengva tonacija aitrių natų, kurios su vienu kąsniu tarsi atsiranda, o su kitu jau jų nesijaučia.
O jautienos mėsainis buvo tai, ką galima būtų demonstruoti kaip puikų gero mėsainio su jautiena pavyzdį.
Mėsa neperkepta, sultinga ir, kas svarbiausia, be jokių kremzlinių sluoksnių. O karamelizuoti svogūnai jam suteikė šiokio tokio salstelėjusio skonio. Nors meniu rašė, kad mėsainio gamyboje naudojamas švelnus aitriųjų paprikų padažas, jis to salstelėjusio skonio „nepermušė“.
Tiesa, skanios bandelės būtų kiek ilgiau atlaikiusios turinį, jei virtuvės darbuotojai būtų jas ilgiau palaikę ant grotelių. Apkepimas ar teisingiau – paskrudinimas – ne tik sustabdo sulčių veržimąsi į bandelės vidų, bet ir sustiprina bandelės skonį.
Nežinau, ar dar reikėjo kokio skanėsto, bet padavėjo pasakojimas apie nenusakomą datulių deserto skonį įkalbėjo mus vieną užsisakyti.
Nedidukas desertas nulėmė sprendimą dėl vertinimo. Jei iki jo linkau link stipraus 4/5, tai paskanavęs karšto deserto, kurio saldumą puikiai amortizavo ledai, aš susilydžiau ir vertinimo balą pakėliau iki 5/5.
Tad nebesiplėsdamas su dideliu džiaugsmu pranešu, kad Klaipėdos senamiestyje atradau dar vieną vietą, kurioje gaminami skanūs mėsainiai, o ir aplinka bei puikus aptarnavimas byloja apie tai, kad greitu metu mes čia dar ne kartą sugrįšime.
