Nusprendžiau neapeiti šios temos ir aš. Tik, skirtingai nei kiti, aptarinėję maisto produktų kainas pasienio maisto prekių parduotuvėlėse, aš apžvelgsiu kainas restoranuose ir pabandysiu jas sugretinti su mūsų restoranuose vyraujančiomis patiekalų kainomis.
Tad Lenkija – ir pirmasis restoranėlis „Toscana“ mažyčiame Arys (Orzysz) miestelyje.
Jei Lietuvos bažnytkaimių kavinukėse kainos nelabai tesiskiria nuo kainų didmiesčiuose, tai vartydamas lenkišką meniu turėjau net pasitikslinti Lenkijos zloto ir euro kursą. O jis vizito Lenkijoje metu buvo toks: 1 zlotas – 0,22 euro. Tad toliau apžvalgoje patiekalų kainas pateiksiu konvertuotas iš zlotų į eurus.
Kad ir kiek kapsčiausi atminties lobynuose, bandydamas prisiminti per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje aplankytą restoraną su panašiomis kainomis, neprisiminiau nieko panašaus.
Net kaimeliuose įsikūrusios užeigos, kurios savaitgaliais būdavo sausakimšos nuo lietuvaičių ir kurias po apsilankymo išdėjau į šuns dienas dėl prasto maisto ir netvarkos, meniu skelbė didesnes kainas.
Jaukus „Toscana“ interjeras ir juokingai žemos kainos, mano nuomone, nederėjo tarpusavyje, bet mums pasisėdėjimas jaukiame restoranėlyje, kur galėjome rinktis maistą iš meniu, o kainos prilygsta Lietuvos valgyklų kainoms, suteikė daug džiaugsmo.
Pomidorų sriuba, kainavusi 3,30 euro, buvo ne tik patiekta kaip restorane, bet dar ir skoniu nenusileido. Kiek tirštoka ir su minimalia rūgštele, kurios jai suteikė pomidorai. Tai buvo gera ir – svarbiausia – pigi įžanga į tos dienos pietus.
Užsakydamas koldūnus, kurių kaina – 4,84 euro, aš tikrai nesitikėjau sulaukti tokio restoraninio patiekimo ir dar labiau nesitikėjau tokio įdomaus derinio: plėšytos mėsos įdaras ir juos lydintis tirštas bruknių padažas, kažkuo primenantis BBQ padažą.
Paskendęs džiaugsme nepastebėjau džiūgaujančios Katinienės, kurios kiekvieną atpjautą sultingos vištienos gabaliuką lydėjo pamąstymai apie patiekalo kainą – 5,72 euro.
Kaip jie sugeba ne tik gerai iškepti vištienos kepsnį, bet dar ir už jį užsiprašyti juokingai mažą sumą?
Tad sumokėję už maistą ir gėrimus 21,85 euro ir kiek apmalšinę alkį, judame toliau, ieškodami kito restorano.
Sekanti stotelė – Gdanske ir ją lydinti lengva vakarienė. Šį kartą kainos kiek artimesnės toms, kurias esame pratę mokėti restoranuose Lietuvoje.
Kadangi buvo vakaras ir toliau ketinome judėti tik ryte, leidome užsakymą papildyti pora taurių konjako ir kaljanu. Bet jų kainų neaptarinėsime, tiesiog keliaukime prie maisto.
Maisto kainos restorane „Chilli bar & Kitchen“ artimos lietuviškoms, kaip ir tai, jog restorano pavadinimas – ne lenkiškas, o angliškas.
Tiek mėsainio, tiek šonkaulių kaina buvo kiek didesnė nei 12 eurų. Tad, kaip ir minėjau, kainos šiame restorane priartėjo prie lietuviškų.
Plėšytos kiaulienos mėsainis buvo toks sultingas, kad jį valgydamas pasigedau guminių pirštinių, nes valgymo procesą kiek stabdė tekančios per rankas sultys.
Katinienės pasirinktų kiaulienos šonkaulių mėsa vos palietus išsinėrė iš kauliukų. Vienintelis, ko aš pasigedau prie jų, – tai tradicinių kopūstų salotų, nes vien kukurūzų burbuolių man pasirodė mažoka.
Žvelgdamas į mums atneštą sąskaitą aš vėl pasijutau lyg viešėčiau viename iš Lietuvos restoranų. Mintyse pridėjus porą sriubų bei desertų, gavosi dažnai vakarienei išleidžiama 100 eurų suma.
Reziumuoju. Lenkijoje aplankėme penkis restoranus. Bet kadangi keliuose iš jų buvo dalykiniai pietūs, nuotraukų nedarėme. Paminėsiu tik tiek, kad kainos juose, lyginant su Lietuvos restoranais, buvo 10–20 procentų mažesnės.
Tad gal labiau apie tai, kas labiau nustebino mus.
„Toscana“ restoranėlis su jaukiu interjeru, juokingai mažomis kainomis ir skaniu maistu nuliūdino mane. Liūdesys apėmė ne iš pavydo lenkams, jog jie turi tokių verslininkų, kurie stengiasi ne tik gauti, bet visų pirma – kažką duoti.
Man pasidarė liūdna, nes prisiminiau mūsų verslininkus, dirbančius maitinimo sektoriuje. Visų pirma kalbu apie tuos, kurie valdo restoranus, gyvuojančius jau dešimt ir daugiau metų.
Jei prieš kokias dvi dešimtis metų restoranai kas kiek laiko atsinaujindavo, keisdavo baldus, perdažydavo sienas ar perstatydavo lauko terasą, tai dabartiniai maitinimo įstaigų savininkai apie tai net negalvoja. Jiems visų pirma rūpi, kiek dar būtų galima pakelti kainas. Manau, ir jūs, kaip ir aš, žinote ne vieną restoraną, kuriame minkšti baldai mena kiekvienus restorano gyvavimo metus. Riebalų, vyno dėmės – tai lyg inkliuzai gintare, keliantys restorano vertę.
O jei užeigose ar lauko terasose puikuojasi mediniai baldai, tai jie lakuoti buvo tik pagaminus, o vėliau medis trynėsi, lauke stovinčių baldų išvaizdą keitė lietus... Ir tai, šeimininkų nuomone, tik suteikia baldams žavesio, o su „augančiu“ žavesiu turi augti ir patiekalų bei paslaugų kainos.
Gal kiek ir nukrypau nuo kainų Lenkijoje temos, bet tai – viena iš priežasčių, kodėl lietuvaičių žvilgsniai vis dažniau krypsta ne tik į Lenkijos, bet ir į Latvijos kurortus ir verčia lanku aplenkti Lietuvos: žemos kainos ir neprastesnė paslaugų pasiūla bei maisto kokybė.
Tai, kad vis daugiau lietuvių iškeičia atostogas Lietuvoje į atostogas užsienyje, rodo ne tai, kad mes mažiau uždirbame, o tai, kad mes pradedame labiau vertinti gaunamas pajamas.
Šioje apžvalgoje paliečiau tik kainas Lenkijos restoranuose ir neminėjau kainų maisto prekių parduotuvėse. Neminėjau, nes branginu savo laiką, o norint Lenkijoje apsipirkti maisto, reikia skirti beveik visą dieną studijuojant maisto produktų sudėtį. Nes krauti į krepšį bet ką, kad tik pigu, – ne Katinams...
Ir pabaigai. Neverta važiuoti Lenkiją vien tam, kad pavalgyti restorane. Bet jei su reikalais vyksite į Lenkiją ar teks kirsti jos teritoriją – nesivarginkit ir neruoškit sumuštinių kelionei. Kainos Lenkijos restoranuose draugiškesnės jūsų piniginei, tad pasilepinkit kelionės metu ir papramogaukit.
