Užeiga „Mingė“, jei neklystu, gyvuoja jau kelis dešimtmečius, ir pirmą kartą joje aš viešėjau prieš gerus penkiolika metų. Ar keitėsi interjeras, nepasakysiu, bet kad kilo kainos, apie tai užsiminė padavėja, atnešusi meniu.
Abejoju, ar mano pirmojo apsilankymo metu ji dirbo, o ir jei dirbo, ar mus galėtų prisiminti, nes tada buvau jaunas ir gražus, o dabar – tik gražus. Bet aš tų kainų neprisimenu.
O tada kyla klausimas, kam galimai pirmą kartą atėjusį klientą pasitikti tokiu tekstu: „Laba diena, pas mus pakilo patiekalų kainos.“ Mums asmeniškai tai nuskambėjo juokingai.
Iškart įsivaizdavau „Maximoje“ ar kitoje maisto prekių parduotuvėje naują darbuotojo etatą – spec. pranešėjas. Tai toks žmogus, kuris stovi prie įėjimo į parduotuvę ir kiekvienam praneša apie pakilusias kainas, nes jos ten kyla kasdien...
Nežinau, kaip kilo kainos šioje užeigoje, nes paskutinį kartą čia atsiskaitydamas mokėjau dar litais, bet žvelgdamas į sriubų ir kiaulienos patiekalų kainas pasijutau lyg kokiuose Mažeikiuose, kur kas antras gyventojas turi „Mažeikių naftos“ akcijų. Bet ar kainos „neužlenktos“, galėsiu pasakyti tik paskanavęs čia gaminamų patiekalų.
Meniu pasirinkimas nemažas, vienintelis, kas nustebino, – tai liūdna jautienos patiekalų pasiūla. Iš jautienos radau tik liežuvio troškinį.
Pirmosios mūsų stalą pasiekė sriubos. Gražios lėkštės, prie kiekvienos sriubos – po pora prancūziškos duonelės riekelių, jei neklystu, gardintų česnakiniu sviestu. Spėjau, nes duonelės neskanavau, nors aitriųjų paprikų sriuba ir prancūziška duonelė – mano mėgstamas duetas.
Deja, čia patiekta duonelė ne tik buvo seniai kepta, bet net nepasistengta jos paskrudinti, kad tai kažkiek ją atgaivintų ir suteiktų gyvasties.
Jei tirštokai baravykų sriubai neturėjome jokių pretenzijų, ir jos dar sugrįšime ne kartą, tai aitriųjų paprikų sriuba mus nuliūdino. Pasigedau ne tik gausesnio pupelių kiekio, nes esamas lėkštėje galėjau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, bet ir aštrumo. Jei virėjos, tiekdamos sriubą, galvojo, kad lėkštės kraštus apibarsčiusios aitriąja paprika suteiks sriubai aitrumo, jos suklydo.
Sriuba verkiant reikalavo žiebiančios aitrios ugnelės.
„Tuoj atnešiu įrankius“, – ant stalo padėjusi karštus patiekalus ištarė padavėja. Gal ką toks eiliškumas (pirma – patiekalai, o vėliau – įrankiai) ir sunervintų, bet mus, pirma fotografuojančius, o tik tada valgančius, tik prajuokino.
Pagrindiniai patiekalai, kaip ir kadaise man čia lankantis pirmą kartą, pasižymėjo dydžiu. Toks jausmas, kad ant mūsų stalo prisišvartavo du didžiuliai pilnut pilnutėliai krovininiai laivai.
Norint juos įveikti mums greičiausiai nereikėjo užsisakyti sriubų.
Firminis patiekalas „Mingė“ forma priminė „Kijevo“ kotletą, tik čia vištieną keitė kiauliena, o sviesto įdarą - grybai. Tad mėgstantiems maltinius šis patiekalas turėtų patikti.
Vištienos filė „Meksikietiškai“ buvo puiki sulietuvinta versija, kurioje vėlgi pasigedau tos degančios aistros, kuria alsuoja meksikietiški patiekalai. Šis labiau priminė skanų lietuvišką troškinuką su minimalia aitriųjų paprikų intervencija.
Na ir pabaigai – desertas. Dažnai juokaudamas desertui užsakau bulvinių patiekalų, tad šis kartas – vienas iš tokių.
Ar kada mane yra sugluminę bulviniai patiekalai? Nepamenu, bet „Mingės“ vėdarus prisiminsiu dar ilgai. Tegu jūsų, gerbiami skaitytojai, laki fantazija pasufleruoja, kokios asociacijos iškyla žvelgiant į vėdarų nuotraukas, o aš savo ruožtu pasakysiu tik tiek: kad vėdarai neprimintų mergvakario linksmybėms skirto patiekalo ar ko nors dar baisiau, prieš tiekdami juos supjaustykit.
O apie tai, kad vėdarus gamino ne tik lakios fantazijos ar šmaikšti, bet dar ir įsimylėjusi virėja, bylojo kiek persūdyti tarkiai.
Tad jei planuojate mergvakarį ir norite nustebinti jaunąją, atlėkit limuzinu vėdarų į „Mingę“, o jau tada – į naktinį klubą.
Reziumuoju. Mus aptarnavusi padavėja, nors ir pamiršo prieš pagrindinius patiekalus atnešti įrankius, bendrai paliko gerus prisiminimus. Malonus bendravimas, meniu išmanymas, šypsena, nedingstanti veide – būtent tai, ko mes dažnai pasigendame iš šios profesijos žmonių. O mus aptarnavusi mergina tuo spinduliavo.
Retai kada rašau apie kainas, bet šį kartą turiu paminėti. Kad ir kokios gražios lėkštės, bet valgyta aitriųjų paprikų sriuba nėra verta 5,50 euro. Tokios sumos ji būtų verta nebent Palangoje Basanavičiaus gatvėje liepos mėnesį, kai žmonėms svarbu ne kas kiek kainuoja, o svarbiau, kad gavo laisvą stalelį prisėsti ir pavalgyti.
O šiaip nesikabinėjant prie kainų, pamiršus mažą padavėjos klaidelę, virėjų pagailėtus aitriuosius prieskonius ir kiek persūdytą „mergvakario“ patiekalą vertinu užeigą „Mingė“ 4/5.
